Kelionė į Kuršių neriją

Jau antri metai kaip klubiečiai dalyvauja pakankamai naujoje veikloje – išbando keltą iš Klaipėdos į Nidą ir dviračiais mina atgal į Klaipėdą. Keliantis keltu galima pasigrožėti Kuršių nerija iš Marių pusės, o grįžtant pasidžiaugti tikrai neblogu dviračių taku.

Mindami namo aplankėme Nidos Saulės laikrodį ant Parnidžio kopos, Pervalką, pasigrožėjome Vecekrugo kopa, užkandžiavome Marių pakrantės apžvalgos bokštelyje, pasidžiaugėme Preilos pajūriu, paklaidžiojome dviračiais po mišką, aplankėme kormoranų perėjimo teritoriją ir paskanavome rūkytos žuvies Juodkrantėje. Pastaba ateičiai – Kuršių nerijoje yra ką aplankyti, tad laikas ten tiesiog tirpte tirpsta. Todėl į pabaigą kelionė tapo šiek tiek ekstremalia – minti dviratuką be žibintų tamsoje mišku oi kaip nejauku…. 🙂

Veikla: Kelionė į Kuršių neriją.

Data: 2015-08-22

Dalyviai: Agnė, Arvydas, Aurimas, Edgaras, Monika, Vita

O štai dalyvių įspūdžiai:

20150822_192315    Aurimas

 

Šiltą, vasarišką šeštadienio rytą susirinkome kelionei į Nidą. Kai atvažiavau prie kelto, jau būriavosi ne mažas dviratininkų būrelis. Ilgai netrukus visi sulipome į keltą, įsitaisėme savo vietose ir pradėjome kelionę laivu. Plaukiant pro langus atsiveria tikrai gražių vaizdų. Labai gražus Neringos kraštovaizdis, įspūdingos kopos, gražūs miškai. Po kelių valandų mes jau buvome vietoje ir dviračiais patraukėme apžiūrėti įdomių Nidos vietų. Pirmasis objektas buvo saulės laikrodis. Norint ten patekti reikėjo užminti į ganėtinai aukštą kalną. Bet šiek tiek paprakaituoti verta, nes pasiekus viršūnę atsiveria pasakiškas vaizdas. Sekantis mūsų objektas buvo paplūdimys, nes visi buvome sušilę ir norėjome kuo greičiau išsimaudyti jūroje. Tik jūros vanduo buvo labai jau šaltas, tad ilgai plaukioti ir šokinėt per bangas nebuvo galimybės. Nes baisiai šalta iš kart pasidaro. Po maudynių patraukėme Juodkrantės link. Čia norėjome aplankyti kormoranų gyvenvietę. Prieš pat kormoranų gyvenvietės reikėjo pervažiuoti kelių kilometrų atkarpą mišku. Šioje atkarpoje pasijutau kaip per kalnų dviračių varžybas. Visa atkarpa vienos kliūtys, posūkiai, pakilimai ir šlaitai. Bet tai buvo viena įdomiausių kelionės vietų, nes su kalnų dviračiu tikras smagumėlis lėkti šia bekelia. Įveikus visas bekelės kliūtis atvykome į kormoranų gyvenvietę. Apžiūrėję kaip atrodo šie įdomūs paukščiai patraukėme į vieną Juodkrantės kavinių atgauti jėgų prieš laukiančią kelionę namo. Šiek tiek užkandę patraukėme namų link. Kai išvykome iš Juodkrantės jau buvo vėlus vakaras, tad apie pusiaukėlę praktiškai visiškai sutemo. Naktį važiuoti su dviračiu visai kitas reikalas. Jeigu neturi žibinto, tai praktiškai nieko nematai. Net ir mėnulio šviesa neprasiskverbia pro plačias medžių šakas. Iš kitos pusės naktinis pasivažinėjimas tik pagyvino ir paįvairino visą kelionę. Pridėjo savitų įspūdžių. Galiausiai vėlų vakarą pasiekėme Klaipėdą ir visi grįžome namo po tikrai smagios ir puikios kelionės. Ačiū Monikai už puikią veiklą.

 

20150822_100400    Agnė

 

Kartais tikrai verta mesti kelią dėl takelio – greičiausiai taikliausia frazė ir smagiausias netikėtas kelionės dviračiu Nida – Klaipėda posūkis. Nerašysiu kaip buvo sunku minti 52 km iš Nidos, kai tau į veidą pučia šiaurinis vėjas, kad darosi ne tik vėsu, bet ir pradedi manyti, kad „pedalini, pedalini“, ir vis stovi vietoje. Nerašysiu, kaip buvo sunku, kai po Juodkrantės Monika pasakė, kad dar liko 20 km iki Naujosios perkėlos, kaip buvo užpuolusi krizė, kad jau nebegaliu, kad tas velnias dviratis mano galą priartina neįtikėtinai greitai. Tikrai nerašysiu, kaip likus 15 km iki Naujosios perkėlos pradėjo temti, o tvarkingus, su visom lempikėm, dviratukus turėjo tik mūsų vyrukai, o merginos kaip kokie kurmiukai važiavo tamsoje (ačiū berniukams, kad išgelbėjo lydėdami, ir kad grįžome saugios), kaip kiekvienas sustojimas palaima užpakaliui, o kiekvienas užsėdimas ant dviračio kančia užpakaliui bei keliams. Oi, kaip tik ir parašiau. 🙂

Parašysiu apie fainiausius, mano akimis, kelionės momentus, o jų buvo tikrai ne vienas. Smagu buvo keltis laiveliu į Nidą, pamatyti iš gana arti „Independence“ laivą (nėra jis jau toks didelis), smagu buvo vėl pamatyti gražiąsias kopas, pamatyti Klaipėdą naktyje iš Smiltynės pusės, būti nervų kamuoliuku, kai jau pati pyksti ant savęs, kad pervertinai savo galimybes (turiu galvoje, kad per metus ant dviratuko užsėdu vos kartą ir iš karto minu 52 km, daugiau taip nedarysiu 🙂 ) ir visgi po dideliu krizių kai galvoji, kad daugiau nebegaliu, kažkokiais būdais atrandi stiprybės ir palaikymo (ačiū, Vita, padėjai man, net neįsivaizduoji kaip, ačiū, Edgarai, ir tau) pabaigti kelionę. Ačiū, kelionės dalyviams už smagią kompaniją, Monikai už suorganizuotą veiklą, ačiū už kankorėžių karą (jis praskaidrino nuotaiką) ir netikėtą ir greičiausiai maloniausią kelionės staigmeną – miškelio takelį, kurio grožio neįmanoma apsakyti, ten tiesiog reikia pabūti. Kai Edgaras pasiūlė bandyti sutrumpinti keliuką nuo pajūrio iki Juodkrantės, nežinojome kur papulsime. Iš pradžių keliukas nieko gero nežadėjo, siauras asfaltuotas takelis, po to medinių laiptų pakopos ir galiausiai nerealus vaizdas atsivėręs nuo kaniuko viršūnės. Keliukas pilnas šaknų, aplink begalė aukščiausių medžių ir tokia superinė atmosfera, kad norėjosi mesti dviratį į šoną ir smagiai pasivaikščioti po tokį miškelį!!!!!

Taigi, kelionė labai labai pavykusi, dar kartočiau ir ne kartą (žinoma, pasitreniravusi), gal dar ką įdomaus Kuršių nerijoje atrastumėm, tad dar kartą ačiū Monikai už veiklą!!!!!

 

20150822_190313   Edgaras

 

Trumpai tariant, vienos dienos ekskursija į Nidą keltu ir atgalios dviračiais, pavykusi 🙂 Jeigu norite sužinoti tam tikras detales, skaitykite toliau 🙂 Maloniai nustebino, kad Monika ėmėsi iniciatyvos ir organizavo išvyką. Pamenu, prieš keletą metų su ta pačia Monika turėjome „ilgą kelionę per kopas“. Tąkart mynėme iki negyvų kopų ir atgalios, kelionė (bent jau man) buvo labai smagi, bet Monika, kiek pamenu, vietomis kalbėjosi su kitu pasauliu. Keli šalto alaus bokalai ir gaivus jūros vanduo grąžino ją į šį pasaulį 🙂 Tačiau, tai buvo seniai. Šįkart jos entuziazmas tiesiog tryško per kraštus.

Starto vietoje susirinkome šešiese. Visi lengviau atsikvėpė, kad nebuvo Dariaus. Teko girdėti, kad pernai jis nustatė lenktyninį važiavimo tempą 🙂 Nebuvo ir Aivaro, kuriam ši trasa pasirodė „nutrinta“ (kaži ar bent 3 kartus yra ja važiavęs? 🙂 ). Neringa mus iškeitė į kažką kitą (pati kalta 🙂 ), Sandra, kaip visuomet Facebooke pasireklamavo, bet starte net neplanavo pasirodyti 🙂 Tomas tikriausiai susigėdo, kad nesuorganizavo švyturio aplankymo ir tyliai tyliai nusišalino nuo veiklos organizavimo, joje taip ir nepasirodė. Manė, kad niekas nepastebės, pastebėjau 🙂 Visi kiti klubo nariai pasyviai stebėjo veiklos organizavimo procesą, pasyviai dabar skaito ir šiuos įspūdžius 🙂

Parašinėjau apie nedalyvavusius, laikas apžvelgti važiavusius. Apie save nerašysiu, tikiuosi, jog parašys kiti 🙂 Starto vietoje buvau pirmas, neilgai trukus atvyko Vita. Dviratis naujas, blizgantis, gražus. Matyti, kad dar „neprajodinėtas“ 🙂 Akimis suvedžiau du taškus – Vitos dviračio sėdynė – Vitos užpakalis ir jos užpakalio „apavas“. Tapo aišku, kad šiandien Vita sužinos iš kur kojos dygsta 🙂 Simboliškai bandžiau pareklamuoti dviratininko šortus, bet reklama nesuveikė… Kitas dalyvis Aurimas. Su juo viskas aišku, dviratis matęs daug šilto ir šalto, Aurimas žino kur važiuoja ir kiek važiuoja. Laikas tiksi, o kur organizatorė su mūsų bilietais? Kaip ten esam nusistatę, kad organizatoriai pasirodo 15 minučių anksčiau sutarto laiko?… nu nesvarbu, Monika su Arvydu pasirodo tiksliai sutartu laiku. Arvydas ir jo dviratis… hmm čia viskas aišku, kaip ir su Aurimu, problemų nebus. Monika toliau nesiskiria su jau į kultūros paveldo vertybių sąrašo kandidatus tinkančiu dviračiu. Nors ne, kultūros paveldo vertybe jos dviratis netaps, nes ten viskas iškrypę… net ir priekiniai pedalai su žvaigždute, ir tie šleivi. Bet entuziazmo kiek! O kur Agnė? Atvyksta paskutinioji su „mandru“ dviračiu, kaip jis ten…. tiger… piger.. … rider… parking…. aaa „Panther“. Skolintas, nespėta susidraugauti, ypač su pavaromis. Bus smagu!

Oras puikus, kelionė neužtrunka. Apie patį maršrutą, jo ypatybes atskirai parašiau straipsniuką, tad čia nesikartosiu. Čia apie emocijas, detales, kurių garsiai neišreiškiau kelionės metu 🙂 Minėjau, kad Monikai entuziazmas liejosi per kraštus. Parnidžio kopa? Jamam! Negyvosios kopos? Jamam! Juodkrantė? Jamam! Kormoranų perimvietė? Jamam! Maudynės jūroje? Jamam! Ir visa tai lėtai minant pedalus, po užpakaliu turint kultūros paveldo vertybę 🙂 Viskas būtų puiku, bet norint patekti į tris mano išvardintus objektus reikia įminti į stačias kalvas – kojų žudikes. Grįžimas tamsoje garantuotas, bet nuo to tik įdomiau! Mintyse kilo klausimas, ar kelionės pabaigoje girdėsime „vilkų“ kaukimą prieš mėnulį, ar tylesnį „svirplių“ svirpimą dviračių take? 🙂 Užbėgdamas įvykiams už akių galiu pasakyti, kad visos kančios buvo išgyventos tyliai 🙂

Diena praėjo greitai ir linksmai. Lėtai, bet užtikrintai judėjome Klaipėdos link. Užtikrintai ir sutemo 🙂 Eilinį kartą įsitikinau, kad Klaipėda naktį iš toli atrodo įspūdingai! Planuotą atstumą įveikėme. Nuovargis jautėsi, įvertinus aplinkybes, labai stebėtina, bet Monika atsilaikė puikiai. Vita po kelionės greičiausiai keletą naktų sapnavo dviratininkų šortų reklamą, o Agnė… Agnė užsispyrusi. Kartas nuo karto sustojimų metu slapčiomis prieidavau prie merginų dviračių ir nustatydavau lengvesnes pavaras mynimui. Agnės atveju, jos kiekvieną kartą grįždavo atgal į sunkesnę poziciją ir retai kisdavo net minant į kalną… Kojos – robotukai viso to rezultatas 🙂

Čia tik kelios detalės iš visos smagios kelionės, linksmi mano pastebėjimai, kad kitą kartą minant kelionė būtų ne tik smagi, bet ir mažiau varginanti 🙂 Ačiū visiems buvusiems kartu, tikiuosi, jog minsime dar ne vieną kartą!

20150822_190709 3  20150822_185511  20150822_154651 20150822_151419  5 4   1

Taip pat skaitykite...

rfwbs-sliderfwbs-sliderfwbs-sliderfwbs-slide