A.L.L. kelionė į Estiją

Veikla: Klubo metų kelionė į Estiją

Data: 2013 08 15-18

Dalyviai: Edgaras, Monika, Vitalija, Raimonda, Artūras.

estija

Edgaras

Garbė, prievolė ar savanoriškas pasisiūlymas (kiekvienas gali pavadinti kaip nori) organizuoti klubo metų kelionę antrus metus tenka man. Gal iš šono tai atrodo labai paprasta, kai kuriems net ir savaime suprantama (ką pastebiu iš kompanionų elgesio kelionių metu), bet norint, kad viskas vyktų sklandžiai ir gerai,  reikia įdėti daug nematomo darbo. Manau, kad ir aš nusipelniau poilsio, todėl ateityje šiuos nematomus darbus, leisiu „pačiupinėti“ ir kitiems klubo nariams.  🙂  Keturios dienos veiklos vykdymo, manau yra šiek tiek rimčiau, nei valandos ar pusdienio veikla 🙂

Šiemet tikslas buvo Estija. Dar prieš išvykstant buvo gauta gerų pamokų  (žinomų, tik dar kartą patvirtintų pamokų), kol galiausiai buvo suformuotas vienas pilnas ekipažas. Kiti kelionės dalyviai žemiau yra parašę savo įspūdžius, ką matė, kur važiavo, todėl šioje srityje nesiplėtosiu. Trumpai tariant: 4 dienos, 2127 kilometrai ir puft, mes jau susipažinę su Estija 🙂 Laiko daugiau nelabai ir turėjom, tačiau teisybės dėlei reikia pasakyti, kad Estijai pažinti tiek laiko pilnai pakanka. Aš dar pridėčiau vieną dieną pasyvesnio laisvalaikio ir esminiai Estijos lankytini objektai būtų pilnai pažinti.

estija14Smagi 5 žmonių kompanija žadėjo gerą laiką. Aš tikėjausi labai smagaus ilgojo savaitgalio. Bet čia kaip su Lietuvos krepšiniu, visi tikisi aukso, o kai laimi bronzą lieka nepatenkinti 🙂 Laimėjimas visgi yra didžiulis, bet kažkur širdyje žinai, kad buvo galima išspausti daugiau 🙂 Pavyko suplanuoti kelionę taip, kad nei vieną dieną nebūtų perspausta su atstumu, nors teko ilgai pasukti galvą kaip tai padaryti. Po ilgos orų prognozių analizės, pavyko sudėlioti grafiką taip, kad maksimaliai būtų galima išvengti lietaus. Tiesa, dėl to teko visą maršrutą apsukti antraip, bet su oru pavyko dar geriau, nei planavau. Manau, kad dalyviai jautė daug laisvės laiko atžvilgiu (buvo laisvas planas A, puslaisvis planas B), nes tik kai grėsdavo nebespėti į pagrindinius objektus primindavau, kad egzistuoja laiko sąvoka 🙂  Natūralu, kad iš moteriškosios partijos atstovių pasigirsdavo zzzzzzzzzzz primenantys garsai, bet čia pasaulis jau taip surėdytas 😀 Apgyvendinimo vietos taip pat nekėlė didelės grėsmės piniginėms, stengiausi, kad kiekvieną dieną komforto lygis didėtų, o kaina tilptų į padorumo rėmus. Norėjau, kad dienos lankytini topai būtų antroje dienos pusėje ir jų nebūtų per daug (paskui dar įspūdžiai sprogs :)). Teko pasukti galvą, kaip padaryti, kad pirmoji diena man ir Artūrui būtų įdomesnė, nes lankėme mums pažįstamus objektus, su kuriais merginos ėjo į pirmą pasimatymą. Maloniai nustebino geri Estijos keliai, kurie po Latvijos buvo tikrai atgaiva mašinai ir vairuotojui. Vairavau visą kelią pats, nes laikausi pozicijos, jog mano mašina ne kokia prostitutė ir kiti jos nevairuos. Toks mano (gal ir kvailas) principas, žinoma nuvargino, bet kita vertus, vis tiek būčiau sėdėjęs šturmano vietoje, sekęs kelią ir vairuotojo judesius.

Dažniausiai būna taip, kad tai ko žmonės nežino, ar nesupranta bijo, bet šįkart buvo kitaip. Kadangi kelionės dalyviai nežinojo, kad jie nežino, o galvojo kad keliauja laisvai ir neįpareigojančiai, bet iš tiesų planuotai, vartojo smagius terminus kaip: „pasisekė“, „Dievas mus myli“, „oi kokia pigi nakvynė“, „oi, kokia superinė vieta“, „gerai, kad šiandien čia geras oras“ ir pan. Negi imsi ir ginčysis, kad Dievas ir sėkmė nelabai čia savo nagučius prikišo 🙂  Žinoma, sėkmės buvo, dabar jau galiu atskleisti, kad oro kondicionierius ėjo į pabaigą, kad ketvirtą dieną neramiai žiūrėjau į variklio temperatūros rodmenis (vėliau paaiškėjo, kad mistiškai nutekėjo dalis aušinimo skysčio), o nuo ankstesnės kelionės pabaigos, pravažiavus Rygą skyrė tik kelios sekundės, arba prastesnė reakcija su silpnesniais stabdžiais.

estija23Čia tik keli to nematomo darbo aspektai, ta kitiems kelionės dalyviams nereikalinga kelionės eigoje žinoti informacija (iki šiol taip maniau).

Taigi apie kelionės dalyvius. Ne dalykiškai, ne spaudai, o įspūdžiams 🙂 Galų gale, gi tam ir yra skirti įspūdžiai. Smagiai padiskutavome, kartais decibelų lygis buvo per aukštas ir tekdavo priminti, kad čia diskusija, o ne ginčas, (kartais norėjosi ir navigacijos mergaitę Irutę išgirsti) arba, kad nuomonių būna įvairių,  o ne vien tik „nesąmonių“ ar „niekų“.  Artūras paprastas vaikinukas, atviras, nuoširdus, lengva jį suprasti, jeigu tik nesikabinėjama prie kiekvieno žodžio, o suvokiama jo sakoma esmė. Teko jį patikinti, kad bendravime su moterimis pas jį tikrai viskas gerai 🙂 Raimondai tai buvo pirmoji didelė kelionė su A.L.L., manau, kad jai labai ji patiko, nes tą labiausiai parodė. Kažin, ar gavo vertingų atsakymų į ją dominančius egzistencinius klausimus, nes keliauninkų nuomonės buvo oi kokios skirtingos 🙂 Monikai ir Vitalijai tikrai reikėjo atostogų, nes profesinės ypatybės nelabai norėjo paleisti į atostogų malonumų ritmą. Kartais susirūpindavau, ar Vitalija važiuoja kartu, nes knyga apie visatą paveikė ją ypatingai. Mintimis kartais būdavo toli toli ir bendraudavo tikrai ne su esančiais automobilyje. Darau išvadą, kad mintys turi svorį, nes automobilio kuro sąnaudos buvo stebėtinai žemos 🙂 Smagiausia man buvo socialinis vakaras Saremos saloje su estišku alumi. Va tada, tai buvo tikras atsipalaidavimas 🙂 O kitų dalyvių įspūdžiai Jūsų dėmesiui apačioje, kad susipažintumėte ir žinotumėte, ko netekote 😉

Estija27

Monika

Ilgai laukus sulaukėm klubo metų kelionės. Aišku gaila, kad šį kartą nepavyko pamatyti kalnų, bet aplankyti kaimynus irgi reikia 🙂

Taigi ankstyvą ketvirtadienio rytą išsiruošiame į ilgą road-trip. Tradiciškai, netoli Rietavo prigriebėm Artūrą ir spaudžiam Latvijos sienos link.  Pakeliui dar sustojom papusryčiauti ir neužilgo kirtom sieną. Latvija mus pasitiko mažu pasienio kaimeliu, mediniais stulpais ir duobėtu keliu. Ką padarysi 🙂 Tačiau nuvykus į pirmąjį lankytiną objektą mūsų kelionės plane, bet jau aš tikrai nustebau – didžiulį gerą įspūdį paliko Rundalės pilis. Šią pilį tikrai galima vadinti viena iš prabangiausių Latvijoje, o gal net visame Pabaltyje. Sodas taip pat atrodė nuostabiai. Net sunku patikėti, kad ten 10 hektarų nepriekaištingai prižiūrėto sodo su gražiausiomis gėlėmis ir įmantriai apkarpytomis gyvatvorėmis. Na bet ką čia papasakosi, reikia patiems pamatyti 🙂

estija2 estija4

Įpusėjus pirmai dienai jau pajutome ir alkio jausmą, tad vieningai nusprendėme papietauti tiesiog sustojus kur nors pakely. Pravažiavę Siguldą įvažiavome į Gaujos nacionalinį parką. Ten radę nuošalią vietelę ir papietavome.

Po pietų aplankėme Turaidos tvirtovę, kuri jau buvo visai netoliese. Užlipusi į Turaidos bokšto tvirtovę pamačiau visą Gaujos nacionalinio parko grožį – ten nuostabu! Net įspūdingiau negu mūsų Panemunė 🙂 Kada nors tikrai norėčiau ten grįžti ir praleisti bent keletą dienų – manau būtų ką veikti.

Latvijoje dar aplankėme ir vieną nedidelį miestelį Cesį. Pats miestelis labai tvarkingas, pakankamai nedidukas ir paprastas, tačiau gerą įspūdį paliko jo buvusios tvirtovės liekanos. Pasižiūrinėjome, pasifotografavome ir vėl į kelią.

Pavakarėjant pasiekėme ir Estijos miestą Tartu, šalia kurio buvo mūsų nakvynės vieta. Paskubomis (kad neerzinti Edgaro :)) estija10apsiprekinome, dar šiek tiek pavažinėjome po miestą ir vienbalsiai nusprendėme, kad rytoj gaišti laiką ir grįžti į Tartu neverta, juk tiek daug objektų dar laukia plane :). Į pirmos mūsų nakvynės vietą nuvykome jau visai pradėjus temti. Pirmas įspūdis buvo nieko gero nežadantis – navigacija mus nuvedė kažkur pakankamai toli nuo artimiausios civilizacijos į nuošalią kaimo turizmo sodybą. Kadangi man teko garbė kelionės metu vertėjauti, paėmusi telefoną iš Edgaro bandžiau susikalbėti su sodybos šeimininku. Pokalbis atrodė taip: aš: „hello, do you speak english?“, sodybos šeimininkas: „no…“, aš: „then we have a problem“ 🙂 Bet problemų vis dėlto nebuvo, nes puikiai susikalbėjome rusiškai 🙂 Sodybos šeimininkas mums aprodė nakvynės vietą – mums 5 keliauninkams paskyrė atskirą pastatą su didžiule sale baliukams ir nakvyne antrame aukšte – būtume galėję visą klubą čia sutalpinti 🙂 Kaina – po 13 eurų nuo žmogaus 🙂 Taip sakant, pigiau grybo 🙂 Pavakarojom, nusiprausėm ir miegot – laukia dar ilga kelionė.

Antrą dieną pajudėjome didžiosios Rusijos link. Kuo labiau artėjome prie Peipsio ežero (to kuris skiria Rusiją nuo Estijos ir visos ES bei NATO), tuo pakelėse dažnėjo parduodamos rūkytos žuvies „kioskeliai“. Neatsilaikėme ir mes, juk reikia paragauti ir įvertinti kitos šalies kulinarinį paveldą 🙂 Pasidžiaugę didžiuliu ežeru, kuris atrodo kaip didelė nebanguojanti jūra, ir betraukdami toliau į šiaurę stabtelėjome paragauti tos rūkytos žuvytės. Ji tamsesnė, skonis įdomus… neblogai, bet man asmeniškai Kintų rūkytas karšis skanesnis 🙂

estija12Po pietų atvykome į tolimiausią Estijos miestą – Narvą. Šiek tiek paklaidžioję aplink remontuojamą tvirtovę pagaliau radom kas ten prie ko. Tvirtovės vidus šiuo metu panaudojamas įvairių parodų ekspozicijoms ir koncertams (keista idėja :)). Tačiau iš išorės tvirtovė atrodo tikrai įdomi ir neblogai išlaikyta. Ir žinoma, labai įspūdingai atrodo Rusijos tvirtovė, kuri yra vos kitoje upės pusėje. Paklaidžiojom po Narvos tvirtovę ir nusileidom į jos vidinį kiemelį, kur už vietines monetas paragavome naminių ledų ir naminio alaus – mmmm kaip buvo skanu :).

Iš Narvos miesto patraukėme Talino link. Į Taliną atvykome jau po pietų, įsikūrėme ir patraukėme į viešbučio restoraną vakarienės (labiausiai norėjosi sriubytės – vien užkandžiais gyvas nebūsi :)). Restorane teko pajusti estų neskubėjimą – maisto teko ilgokai laukti… gerai, kad atostogos ir patys galim niekur neskubėti 🙂 Pavakarieniavę išėjome pasivaikščioti po jau naktinį (taip būna kai ilgai maisto tenka laukti :)) Taliną. Miestas gražus, apšviestas, pastatai įspūdingi, atmosfera smagi, aplink gražu, turistų daug, visi linksminasi, atsipalaidavę – ko daugiau bereikia penktadienio vakarui. Čia verta sugrįžti 🙂

Ryte papusryčiavę taip, kad „ilgam užtektų“, vėl į kelią. Šios dienos maršruto tikslas – Saaremo sala. Oras kol kas nieko gero nežadėjo – buvo apsiniaukę, lynojo, bet norėjosi tikėti, kad įdienojus oras pagerės. Taip ir buvo, jau persikėlus į salą ir įsikūrus nakvynės vietoje išlindo saulutė ir greitai įšildė orą iki malonios temperatūros. Saloje pirmiausiai nuvykome į salos sostinę Kuressaare, kur skaniai (ir pakankamai greitai!) papietavome. Vėliau aplankėme salos įžymybes – Pangos skardį (21 m aukščio), ant kurio stovint susidaro įspūdis, kad stovi ant pasaulio krašto,  Anglos vėjo malūnus ir Kali ežerą, kuris susiformavo meteoritui nukritus į žemę ir išmušus didžiulį kraterį. Didžiausią įspūdį man padarė Pangos skardis ir meteorito krateris.

estija17 estija16

Vakarėjant grįžome į mūsų nakvynės vietą, kuriai reikia skirti atskirą dėmesį. Paskutinę naktį nakvojome svečių namuose (liet. atitikmuo kaimo turizmo sodyba red. pastaba :)), kuriems drąsiai galima „kabinti“ vienos iš geriausių apgyvendinimo vietų etiketę. Visa aplinka orientuota į autentiškumo išsaugojimą, tačiau viduje viskas pritaikyta poilsiautojų patogumui. Keista matyti kaip tarpusavyje puikia yra suderintos senovinės gyvenimo sąlygos (pvz. dar tarybinės Rusijos spyna ant kambario durų) ir šiuolaikinis patogumas (pvz. bevielis internetas visoje teritorijoje) 🙂 Visa aplinka labai kruopščiai prižiūrėta, sudėliota, daug gėlių, gražu, ramu, tylu – jausmas toks, lyg būtum pakliuvęs į vaikystės pasaką :). Pusryčiams patiektas maistas taip pat buvo labai skanus, naminis, tiesiog kaip pas močiutę kaime :). Duočiau 10 balų iš 5 šiems svečių namams ir būtinai norėčiau kada nors dar ten sugrįžti tam, kad pailsėti nuo gyvenimo triukšmo ir skubėjimo.

estija22Vakare sugrįžę iš pažintinės kelionės po Saaremo salą susėdome vaišintis tuom kas ką dar turėjo ir ragauti vietinio alaus, nusipirkto tiesiai iš ūkininkų. Skonis įdomus… 🙂 Labai tiko ne tik mums psakanauti, bet ir lauktuvėms 🙂 Bevakarieniaudami ir begurkšnodami alų pradėjome gvildenti amžiną vyrų ir moterų santykių klausimą. Buvo įdomu išgirsti vis kitokias nuomones  🙂 Taip net nepastebėjome kaip visai sutemo ir teko skirstytis kas sau ilsėtis. Naktį buvo šiek tiek baugu miegoti aklinoj tamsoj ir mirtinoj tyloj. Anot Vitalijos, tiesiog mes su Raimonda kaip tikros miestietės nemokame naudotis idealia vieta poilsiui 🙂

Paskutinę dieną papusryčiavę vėl pajudėjom, šį kartą – Lietuvos link. Laukė ilga kelionė – apie 600 km ir 9 valandos kelio. Grįžome pakankamai ramiai, be incidentų, vis sustodami tai pavalgyti, tai jūroje išsimaudyti ar kojas pramankštinti. 4 dienų kelionė ir daugiau negu 2000 km tikrai neprailgo 🙂 Ačiū Edgarui už suorganizuotą veiklą ir ačiū kartu važiavusiems už gerą kompaniją ir kantrybę 🙂

Artūras

estija5Estija. Ilgai laukta kelionė, kuri turėjo įvairių pusių. Galėtume ją pavadinti „moterų ir vyrų santykiai, arba kodėl moterys neranda tinkamų vyrų, o vyrai tinkamų moterų“ 🙂

Nu ką alus suvartotas galima pradėti rašyti ir įspūdžius, gerai, kad juos netenka dažnai rašyti, o to tektų koduotis nuo A.L.L. arba alkogolio, ir neaišku kas laimėtų 😀

Turbūt svarbiausias kelionės klausimas buvo, koks bus oras 🙂 Bet galima pagirti Edgarą ir orus, kad viskas buvo puikiai sudėliota ir lietų pravažiuodavom, o objektuose ir šiaip praktiškai visada buvo geras oras. Edgaras sakė, kad tai jis taip viską suderino, taigi palikim nuopelnus jam (visi kas važiavo dar kartą pasako ačiū Edgarui :D).

Na ką kelionė kaip visada prasideda keliantis kartu su gaidžiais (aš gyvenu kaime, prašome nepagalvoti ką blogo) ir susiruošimas, kas labiausiai užknisa, kad visad neapleidžia abejonė, kad kažko nepasiėmei… ir aišku nepasiėmiau skėčio, bet ačiū Edgarui, jo neprireikė. Taigi, kaip visada manę paima nuo degalinės, ir judame link Braliukų. Sustoję pavalgyti Lietuvoje pasiekiame Latviešus, kur netoli pasienio ir pirmasis mūsų objektas, mažasis Versalis, arba varguolių Versalis, kas neturi galimybių nuvykti į tikrąjį. Aš, kaip ir priklauso varguoliui, buvęs ten jau ne pirmą kartą, tai vėl tik pasidžiaugiu gražiu sodu, mėlynų koklių pečiais, ir gražiomis freskomis su pusnuogėm apkūniom moterim.. ech tais laikais moterys buvo į moteris panašios, o kas dabar belikę, vien manekenės 😀 Na kadangi mums aišku senovės neužtenka, judame į dar vieną objektą, Turaidos pilį, kurioje irgi teko pabuvoti taigi.. nieko nepasikeitė nuo paskutinio karto 😀 Tačiau sužinojau, kad šikančių ne tik traukinai nelaukia, todėl likusią kelionės dalį stengiausi į WC eitį tik tinkamom aplinkybėm, kai ekipažas negalės greit niekur išvažiuoti 😀 Smagiausi dienos griuvėsiai buvo Cesis, tikrai faini griuvėsiukai, net labiau patiko, nei kokia atstatyta pilaitė. O po jos sekė kelionė į Estiją.

estija6estija9

Na ką kertame Estijos sieną, ir vaizdas kardinaliai keičiasi, jei Latvijoje keliai tai lopas ant lopo, tai Estijoje keliai panašaus lygio kaip Lietuvoje, tik kad beveik jokio eismo, taigi galim ramiai spausti, tiesa mes važiavome labai tvarkingai 🙂 Vakare buvo pirmas malonus sustojimas, tai parduotuvė ir aišku ALUS, na matyt estukai rūpinasi suomiais, tai Alaus daugiau nei reik, buvo labai sunku išsirinkti iš tokio didelio kiekio, o kadangi mašinoje laukė Edgaras, teko mesti kas papuola 😀 Apsipirkus pasiekėme ir nakvynės vietą. Kur prajuokino Monikos pokalbis telefonu su šeimininku, kai jis nenorėjo kalbėti angliškai, ir Monika pasakė angliškai: „we had a problem“ jam 😀 Bet rusų kalba visur praverčia, mokykitės vaikai rusų!. Realiai tai nakvynė gavosi super, daug vietos, daug lovų, alus ir miegot, ir aišku juokinga kaina kaip už nakvynę, pigiau nei pas močiutę 🙂

Na ką, antrą dieną judame link Narvos, pakeliui sustojame vietinės žuvies ir alaus, žuvis visai nieko, alaus mažokai, bet kadangi čia niekas šikančių nelaukia (manau ir kitką darančių), tai tenka susilaikyti nuo daugiau alaus 😀

Narva. Pasienis su didžiąja Rusija. Labai nebloga didelė pilis arba dvi pilys, tiek Estijos tiek Rusijos pusėje, kurias skiria upė. Tikrai įspūdingas vaizdas. Aišku pilyje atliekame atrakciją užlipdami į pilies bokštą, aišku daug visokio senovinio šlamšto, bet perkant bilietus gauname tokių vietinių monetų, kurias galime išleisti pilyje, ir aišku išleidžiu tinkamai pasiimdamas vietinio alaus. Alus tai super, ech jei tokį pardavinėtų parduotuvėse… Na gal geriau nereik 😀 Iš Narvos pajudame į Taliną.

estija28Taline kuriamės nakvynei, tokiame dideliame motelyje (viešbutyje, red. pastaba :)), kur pilna šunų kankintojų, tai yra mylėtojų atvykusių į kažkokią parodą ar pan. Taip pat pilna lietuvių, žodžių nuo lietuvių ramiai nepailsėsi 😀 kambariai neblizga, bet kaip už tokią kainą sueis 😀 Užtat valgykloje (restorane, red. pastaba J) tame viešbutuke kainos neblogos, turbūt suvalgiau prabangiausius makaronus 😀 na pasisotinę judame į miestą pasikultūrinti. Vakarinis ir naktinis miestas visada atrodo super Kadangi pirmą kartą Taline, tai super vaizdelis, daug senovinių pastatų, gynybinės sienos, senamiestis, žmonės, žodžiu veiksmas juda ir reiktų tokiame judesyje ilgiau pabūti, ne vieną vakarą. Daug paslampinėjame, išgeriame brangų alų ir judame namo. Kur krentame į lovas, aš saldžiai išmiegu, o Edgarą ryte pažadina tie patys šunų kankintojai 😀 Smagu, kad pusryčiai nors į kainą įskaičiuoti, bet kadangi nieko ypatingo nebuvo, tai neteko persivalgyti 😀

estija21Saremos sala. Didžiausia Estijos sala, į kurią reikia keltis apie 7km keltu, kas užima kažkur pusvalandį. Atvykę patenkame į nemažą eilę tinginių norinčių į Saremą, bet kadangi mums kelionėje viskas sekėsi, tai patenkame į keltą ir mėgaujamės persikėlimu. Kadangi oras buvo bjaurokas, pirmą kartą kelionėje teko truputi sušlapti, bet gražūs vaizdai ir taip idomumas pirma kartą keliantis toliau nei Smiltynė su keltu atpirko viską. Persikėlę judame į nakvynės vietą, kuri pranoko daugelio lūkesčius, ale autentiška sodybėlė, su daug visokių rakandų ir kitokių niekučių kas dabar labai madinga. Įspūdis tikrai labai geras, su Edgaru gauname kažkokį svirną su senovinėm lovom ir kitais atributais, žodžiu kaip pas Estijos močiutę kaime 😀 Po to judame į didžiausią salos miestą turistų informacijos ir niam niam. Niam niam vėl pataškome euriukus, prisikertame ir sotūs judame po lankytinus objektus. Realiai iš visų lankytinų objektų didžiausią įspūdį paliko 20 su biškiu metrų skardžiai. Jei olando kepurėje tie skardžiai tokie atrodo saugūs, tai ten vienas žingsnis ir tu jau pas Švento Petro 😀 Tikrai super graži vieta į kurią būtinai dar reikės sugrįžti. Krateris irgi visumoje įdomi vieta, nesinorėtų atsidurti tokio įvykio metu arti meteorito kritimo vietos. Susidėję pliusukus, kad aplankėme objektus užsukame dar vietinio alaus lauktuvėm ir vakarui nusipirkti, kuris labai brangus ir nevertas savo kainos, Lietuvoje manau ne ką blogesnio naminio galima rasti už pigiau 🙂 bet kadangi taškomės, tai taškomės 😀

estija20 estija19 estija18

Paskutinę mūsų kelionės dieną pasitinka su neblogais pusryčiais, kaip sakant kaip pas mamos arba pas močiutės, kam kaip patogiau. Žodžiu čia jau galima ir persivalgyti 🙂 Atsisveikiname su labai jaukia nakvynės vieta ir judame atgalios. Atgal grįždami pirmą kartą nusimaudome jūroje, bet jau Latvijoje, nes Estiška Palanga nepalieka jokio įspūdžio ir naudinga tik kaip lauktuvių nupirkimo dar viena vieta. Alaus nusiperku ne tik lauktuvių kitiems, bet jau ir sau 😀 Latviai tai begalviai sugeba prisidėti pagrindiniame kelyje nesąmoningų šviesoforų, kas priverčia pastovėti kamščiuose prie Rygos. Įdomu, kaip atrodytų mūsų autostrada, jei tarkime, prie kokių Gargždų pastatytume šviesoforą 😀 Na, o šiaip taip grįžtame laimingai, manau visi patenkinti ir pasisėmę įdomių įspūdžių 🙂 Dėkui visiems už kelionę, Edgarui už pasiaukojimą vairuojant, ačiū neblogam Estiškam Alui, geriems orams ir laukiame sekančių kelionių 😉

Taip pat skaitykite...

rfwbs-sliderfwbs-sliderfwbs-sliderfwbs-slide