Apsilankymas spektaklyje „Katedra“

Data: 2018 m. spalio 24 d.

Vieta: Žvejų rūmai, Klaipėda

Dalyviai: Vita, Gediminas, Agnė, Vitalija ir Jurgita

Pasibaigus šiltajam sezonui, dažnai veiklos persikelia ten, kur šilta ir jauku. Po intensyvios vasaros norisi pailsėti, praplėsti akiratį, taip nusprendė ir keli A.L.L. klubo nariai, pasirinkę režisieriaus Oskaro Koršunovo spektaklį „Katedra“. 

Režisierius Oskaras Koršunovas: „Marcinkevičius per istorinę praeitį tiksliai įvardijo savo laiką. Deja, jo įžvalgos šiandien mums vėl skausmingai aktualios. Lauryno Gucevičiaus laikais Katedra buvo sugriauta, Marcinkevičiaus laiku ji buvo atimta, o dabar ji tiesiog užmiršta. Tokia, kokią ją įsivaizdavo Gucevičius ir Marcinkevičius. Neoklacisistinė Katedra, teigianti švietimo, demokratijos, tvirtos respublikos idėjas. Katedra, sukurta žmogui, anot Lauryno. Jungianti ir telkianti žmones ne tik kaip tikėjimo, bet ir kaip kultūros simbolis. Tačiau per Katedros įvaizdį ir jo praradimą matome, kaip kartojasi mūsų istorijos ratas. Atsimenu, kai Sąjūdis sugrąžino Katedros idėją. Tada buvo daug tikėjimo Tėvynės ateitimi. Dabar matome daug nusivylimo. Mes esame Europoje, tačiau tampam tamsūs, provincialūs, nepatenkinti ir be ambicijų. Šiandieninė Lietuva panašėja į kraštą, į kurį Marcinkevičiaus pjesėje sugrįžta Laurynas. Tačiau suvokdami istorijos rato neišvengiamumą šiandien vėl ryžtamės atmerkti akis ir pamatyti Katedros viziją kaip kometą, kurią anuomet išvydo Laurynas. „

 

Vita

Jurgitai pasiūlius nueiti „pasikultūrinti“ į spektaklį „Katedra“ iškart sutikau, nes šio spektaklio režisieriaus Oskaro Koršunovo pastatymą „Romeo ir Džiuljeta“ teko matyti dvyliktoje klasėje. Pastarasis paliko didžiulį įspūdį tiek turiniu, tiek aktorių profesionalumu, tiek režisūriniais bei scenografiniais sprendimais. Esu dėkinga savo lietuvių kalbos mokytojai, kuri ir supažindino šio režisieriaus kūryba.
Šį kartą Justino Marcinkevičiaus eiliuotas kūrinys “Katedra“ interpretuotas O. Koršunovo pasakojo apie garsiojo architekto Lauryno Gucevičiaus pastangas statyti Vilniaus arkikatedrą baziliką, kuri simbolizavo mūsų Lietuvos valstybę ir jos kūrimą. Pastatyme vyravo kūrybinės kančios, socialinė, moralinė tematika. Pagrindinis veikėjas architektas Laurynas (akt. Marius Repšys) teigė, jog tėvynė – tai prieglobstis, gėris, tai tarsi katedra, kuri kiekvieną iš mūsų priglaudžia ir gina.
Labai sužavėjo scenografija (kaip ir „Romeo ir Džiuljetoje“). Joje vyravo minimalizmas, tačiau kiekvienas scenoje buvęs rekvizitas atlikdavo keletą funkcijų ar net transformuodavosi. Beveik trys valandos spektaklio praskriejo. Tikiuosi, jog ir šešios valandos neprailgs žiūrint jau kitą O. Koršunovo spektaklį „Išvarymas“. Mano nuomone, tai išties talentingas režisierius, dramaturgas, kuris moka „įtraukti“ žiūrovą į savo kūrinį. Rekomenduoju, ir dėkoju, Jurgitai, už iniciatyvą bei suorganizavimą 😉

Taip pat skaitykite...

rfwbs-sliderfwbs-sliderfwbs-sliderfwbs-slide