Atsargiai! Jūsų tyko pėsčiųjų žygių kilometrų loterija!

Loterijos iš esmės nėra blogas dalykas, net jei ir laimėsite prizą, momentinis džiaugsmo potyris priklausys nuo Jūsų asmeninių savybių. Pėsčiųjų žygiuose lygiai taip pat – kaip įvertinsite organizacinius netikėtus siurprizus priklausys tik nuo Jūsų asmeninio pasiruošimo. Šiuo atveju aš vertinsiu ne iš asmeninės, bet iš kokybiško renginio organizavimo elementų pusės. Galima sugalvoti daug įvairiausių renginio pavadinimo ir idėjos lozungų, tačiau esmė labai paprasta – jei žygio dalyviai moka nustatytą sumą pinigų už dalyvavimą žygyje, vadinasi klientams yra teikiama mokama paslauga ir ji turi būti teigiama kokybiškai.

Kalba eina ne apie tradicinius pėsčiųjų žygius, bet apie populiarėjančią žygių kategoriją, kai į žygius nebesinešama daug daiktų, nukeliaujamas ženkliai didesnis vienos dienos atstumas. Šiuos žygius labiausiai plėtoja Pėsčiųjų žygių asociacija. Tai „marching“ tipo žygiai, kuriuose svarbiausia žygiuoti. Lietuvoje „marching“ tipo žygių organizavimo idėja kilo iš „IML International wallking association“ (Tarptautinės vaikščiojimo/žygiavimo asociacijos) veiklos sričių kaip kariuomenės ir civilių gyventojų bendradarbiavimo skatinimo. Stengiamasi, jog žygio trasa praeitų per gražiausias regiono vietoves, būtų vengiama pagrindinių kelių, tačiau susidarytų iš skirtingų dangų tipų. Lankytini objektai svarbūs, labiausiai akcentuojami ugdantys patriotiškumą, tačiau visgi svarbiausia yra nueitas kilometrų kiekis. Dažnai tokiuose žygiuose paruošiamos skirtingų ilgių trasos, kad kiekvienas žygeivis galėtų pasirinkti pagal savo fizines galimybes. Per dieną nueinama nuo 20 iki 100 kilometrų. Dominuoja vienadieniai arba dviejų dienų žygiai, retai „marching“ žygių trukmė viršija 4 dienas.

Organizuojant bet kokį renginį svarbiausia žinoti ir pateikti atsakymus į esminius klausimus: KAS? KUR? KADA?, žygių atveju pridėčiau ir klausimą KIEK? Žinoma, tinkamas bendravimas su klientais ir savalaikiai, bei malonūs atsakymai į užduodamus klausimus, tiek gyvai, tiek virtualioje erdvėje turi būti savaime suprantamas dalykas teikiant žmonėms laisvalaikio paslaugas. Lyg ir viskas paprasta, elementaru ir aišku. Logika sufleruotų, kad jei nenorime dalyvauti žygių loterijoje, turėtume rinktis laiko patikrintus ir patikimus žygių organizatorius, kurie būtų savo srities profesionalai. Pėsčiųjų žygių asociacijos organizuojami ar kuruojami žygiai lyg ir būtų tas patikimumo garantas. Būtų, buvo, gal vėl bus… Nuo šios asociacijos įsikūrimo teko dalyvauti daugelyje jų organizuojamų žygių, visi buvo puikūs. Tačiau pastaraisiais metais šios organizacijos kuruojamų žygių, tam tikri organizaciniai klausimai smarkiai pradėjo šlubuoti, todėl nebegalėčiau užtikrintai pasakyti, kad tai kokybės pavyzdys…

Panagrinėkime keletą konkrečių, pastarųjų metų pavyzdžių, kuriuose man pačiam teko dalyvauti.

PAVYZDYS A

2015 07 04 „Žemaitijos piliakalniais ir kūlgrindomis“, Rietavas.

kulgrindu

Teorinis žygio maršrutas. Mėlyna spalva pažymėtas 16, t.y. 21 kilometro nuotolis

Oficialūs šio žygio organizatoriai du – Pėsčiųjų žygių asociacija ir Etninės kultūros globos tarnyba. Gražus, tradicinis žygio aprašymas, du galimi nuotoliai – 16 ir 40 kilometrų.  Deja, bet čia grožiai ir baigėsi.  Informacija skelbime ir informacija pateikiama viešojoje erdvėje skyrėsi. Žygis prasidėjo ne 9, o 10 valandą ryto. Dalis suklaidintų žygeivių, tame tarpe ir aš, atvyko gerokai anksčiau. Nieko, pasitaiko, šią organizatorių klaidą įvertinu kaip neapsižiūrėjimą. Tačiau prieš startą naujas siurprizas – vietoje 16 kilometrų, bus 21. Vėl nesijaudinu, man tai net geriau, nes 16 kilometrų nelabai rimtas žygio nuotolis atrodė. Kartu žygiuosianti žmona į organizatorių staigmenėles jau žiūri įtariai, visgi tą dieną turėjome dar daug kitų planų, tai tokios iš pirmo žvilgsnio „smulkmenos“ net nestartavus „suvalgė“ dvi papildomas dienos valandas.

rietavRealus žygio planas

Nors jau suprantame, kad dalyvaujame žygyje – loterijoje, bet diena puiki, nuotaikos tai nesugadina.  Tokiuose žygiuose žemėlapių nereikia, trasos būna pažymėtos, žygiuojama pasitikint organizatoriais. Tačiau po 7 kilometrų visiškas šio žygio krachas. Trasos žymėjimas baigėsi, toks įspūdis, kad pasiklydo pats „markiruotojas“, o kartu su juo 300 – 400 žygeivių. Tokią didžiulę „kliurką“ žygio metu teko matyti pirmą kartą. Žygio dalyviai galiausiai išsiskirstė į visas keturias puses, kiekvienas ieškodamas savo tolimesnio teisingo kelio. Lauke daugiau nei +30 laipsnių karščio, vandens atsargos ribotos. Paklaidžiojom 4 papildomus kilometrus, vėliau radome nutrūkusį žymėjimą, tačiau trasa, kuri pavaizduota žemėlapyje, realybės neatitiko. Finišavom vietoje 16 planuotų kilometrų nuėję 26, kiti žygeiviai sakė, kad mums dar pasisekė, nes buvo nuėjusių 28, 29 ar net 31 kilometrą…. Baisu net pagalvoti, kaip jaustis turėjo tie, kurie žygiavo 40 kilometrų. Patikimi šaltiniai informavo, kad žygeiviai grupelėmis grįžinėjo ir gerokai po 20 valandos, dalis neiškentę ar pasiklydę grįžo autostopu. Tiesa, nei piliakalnių nei kūlgrindos nebuvo…

Niekam klausimų nekilo, kad šis žygis buvo visiška nesėkmė, tačiau iš organizatorių taip ir neteko nei gyvai, nei elektroninėje erdvėje išgirsti jokio „atsiprašome“. Priešingai, viską buvo stengiamasi tyliai užglaistyti lyg niekur nieko nebuvo. Tik po keleto dienų į pateiktą užklausą, buvo pateiktas lakoniškas atsakymas: „Pagrindinė priežastis, pernelyg didelis vietinių partnerių pasitikėjimas, dėl trasų parinkimo bei jų žymėjimo. Pamoka išmokta, išvados padarytos.“

Likusią metų dalį šios asociacijos kuruojamuose ar organizuojamuose žygiuose dalyvauti neteko. Dalyvavau kituose pėsčiųjų žygiuose, kuriuose jokių problemų dėl atstumo, maitinimo, informacijos, ar medicininės pagalbos nekilo. Keista, nes šie žygiai buvo „išbrokuoti“ kaip netinkantys (ar neatitinkantys?) Pėsčiųjų žygių asociacijos kriterijų. Ši asociacija per tą laiką suorganizavo ne vieną gerą žygį, tačiau kai kuriuose jų esminių problemų neišvengta. Iš „Birutiečiai“ (2015 09 19) atskriejo pastabos, kad buvo bėdų su žymėjimu, atstumas „mistiškai“ pailgėjo apie 5km. „Protėvių valdovų ir partizanų kovų keliais“ (2016 02 20) įvyko nelaimingas tragiškas atsitikimas. Nelaimingų atsitikimų, deja, kartais neišvengsi, bet, pavyzdžiui, asociacijos išbrokuotame didžiausiame Lietuvoje pėsčiųjų žygyje „Klaipėdos sukilėlių keliais“ medicininė pagalba budi nuolat.  Po žygio „Tauriečiai“ (2016 03 19) elektroninėje erdvėje buvo paniurnėjimų dėl elementarios karštos arbatos nebuvimo, bet visa diskusija sprogo prieš „Kęstutėnų“ (2016 04 16) žygį. Organizatorių pasakymas, kad „košės nebus“ virto į vieną didžiausių visų laikų diskusijų šios asociacijos Facebook profilyje. Labai neskaniai tame pačiame Facebook profilyje po žygio atrodė tarpusavio „pasikandžiojimai“ tarp dviejų skirtingų, bet tuo pačiu metu, tose pačiose apylinkėse organizuotų žygių atstovų. Nestosiu ir nepalaikysiu nei vienos pusės, savų svarių argumentų turėjo abi konfliktuojančios pusės.

Tokiame, lyg seriale besirutuliojančiame siužete, sulaukėme dar vieno šios asociacijos organizuojamo žygio, kuriame teko garbė sudalyvauti. Deja, bet vėl sulaukėme loterijos…

PAVYZDYS B

2016 05 07 „Knygnešių keliais“, Kurtuvėnai

Pradžioje apie gražius ir gerus dalykus. Oras nuostabus, apylinkės gražios. Atvykus į žygį tradiciškai dalyvauji žaidime „atspėk į kurią eilę turi stoti“. Atrodytų smulkmena, bet jei informacija su registracija į skirtingus nuotolius būtų iškabinta virš galvų, o ne užklijuota ant kompiuterių, ar prie stalų, eilės sutrumpėtų, registracija pagreitėtų.

Šiame žygyje dalyvavau su kompanija. Nors dalis mūsų grupės renka kilometrus, tačiau kompanijoje turėjome žygeivių pradininkų, todėl rinkomės vidutinį nuotolį – 28 kilometrus. Vieniems tai turėjo būti įdomus pasivaikščiojimas, kitiems didžiulis iššūkis. Gal dėl mūsų kaltės, gal nematėme ar nepastebėjome, tačiau jokios programos, apie kurią buvo skelbta, neišvydome.

28 kilometrai nueiti, tačiau jau tipinė problema – finišo net nematyti. Galiausiai finišas pasirodė po papildomų 6,5 kilometrų. Organizatoriai tradiciškai, „nieko nežinom, paklaida daugiausiai 1 kilometras“. Mes nieko nežinom, mes nekalti, aplinka kalta. Kažkur girdėta, tiesa?

kurtuv28 realybėje virstantys beveik 35 kilometrais

Neturiu nieko prieš Pėsčiųjų žygių asociaciją, priešingai, labai palaikau ir skatinu jų veiklą, tačiau reikia suvokti, kad jei teikiame laisvalaikio paslaugas, tai turime daryti kokybiškai. Taip, šio tipo žygiai Lietuvoje kilo iš kariuomenės ir civilių bendradarbiavimo skatinimo. Tačiau dabar jau XXI amžius, aktyvus laisvalaikis itin populiarėja, žygiuose žmonės dalyvauja savo laisvalaikiu ir pagal savo galimybes. Tai turi suvokti ir šios asociacijos atstovai, kurių didžioji dalis atėjusi iš karinių struktūrų. Žmonės eina su mažais vaikais, naminiais gyvūnais, įvertinę savo galimybės ir tikrai nėra profesionalu, kai sulaukiama trasos pailgėjimo „siurprizų“. Nemanau, kad kas nors piktintųsi, kad tie pailgėjimai/sutrumpėjimai būtų iš anksto pateiktos paklaidos ribose. Tačiau kai vietoje 16 tenka nueiti 26, vietoje 18 kilometrų 22, vietoje 28 kilometrų 34,5 matyti aiški tendencija. Nežinau kokie viso to motyvai, bet rimtai ir profesionaliai tai neatrodo.

Pėsčiųjų žygių bendruomenė Lietuvoje labai pozityvi, teigiama ir geranoriška. Neskaldykite, nesupriešinkite jos, nebandykite kantrybės ribų. Priešingai, stenkitės ją didinti, užkrėsti žygių liga vis naujus asmenis. Norint suorganizuoti gerą žygį neužtenka būti vien tik geru žygeiviu, tam reikia ir organizacinių gabumų. Klysta visi ir klysti žmogiška, tačiau didžiausios pagarbos verti tie, kurie savo klaidas pripažįsta, iš jų mokosi ir nebekartoja! Nežinau kaip kiti žygeiviai, bet aš vėl noriu gerbti Pėsčiųjų žygių asociaciją! Viskas Jūsų rankose.

Edgaras Vaškaitis as

2016 birželis

Taip pat skaitykite...

rfwbs-sliderfwbs-sliderfwbs-sliderfwbs-slide