Gyvūnų prieglaudos „5 pėdutės“ lankymas

Veikla: Gyvūnų prieglaudos „5 pėdutės“ lankymas

Data: 2013-02-23

Dalyviai: Tomas Kasperaitis, Edgaras Vaškaitis, Sigita Vaškaitienė, Sandra Vasiliauskaitė, Agnė Jocaitė, Linas Nevardauskas, Monika Vaitilavičiūtė, Arvydas Gužauskas

Svečiai: Julija Lėja Kasperaitytė, Vidas Valinčius, Edita Valinčienė.

IMAG1147

Panašu, kad apsilankymas „5 PĖDUTĖSE“ tampa kasmetine klubo veikla. Šiemet daug raginti ir įkalbinėti nereikėjo – aplankyti be šeimininkų likusių keturkojų susirinko gausus klubiečių būrys. Neabejingi liko ir klubo bičiuliai, prisijungę prie šio mielo vizito, su mažąja Lėja priešaky.

Šį kartą klubiečiai atskubėjo ne tik su maisteliu katėms ir šunims, bet taip pat atvežė specialių žaisliukų gyvūnams. Džiugino tai, kad aplinkiniai girdėdami apie šią klubo veiklą, tačiau patys negalėdami joje sudalyvauti, perdavė paliktiesiems keturkojams lauknešėlį per klubiečius.

Prieglaudoje mus svetingai sutiko ten savanoriaujantis jaunas vaikinukas ir 3 linksmi keturkojai palydovai. Prieglaudos gyventojų liūdnos istorijos spaudė širdį. Tačiau džiugu buvo girdėti, kad taip pat atsiranda begalė gerų žmonių, suteikiančių pamestinukams naujus namus.

Išsiskirstėme linkėdami prieglaudos darbuotojams sėkmės vystant jos veiklą bei ieškant naujų šeimininkų mažiesiems draugams. Visų veiduose švytėjo šypsenos – padarėme kad ir nedidelį, bet gerą darbą.

Dalyvių įspūdžiai:

5 pėdutės 025Tomas su mažąją Julija Lėja

Apsilankymas gyvūnų prieglaudoje „5 pėdutės“ mums su dukryte Lėja buvo jau antras. Pirmą kartą lankėmės prieš metus. Mažoji Lėja buvo dar visiškas pipiras, bet pas šuniukus ir kačiukus jau važiavo kartu su mama ir tėte. Šiemet jau suprato, kad važiuojam pas „au au“ ir „miau miau“. Šokom į Monikos draugo Arvydo bolidą ir vėjo greičiu nulėkėm į susitikimo vietą prie Big‘o. Ten mūsų jau laukė išvykos organizatorė Sigutė ir kiti klubo nariai. Apsiginklavom skaniu maisteliu mažiesiems globotiniams ir nurūkome į laukuose stovintį namelį, kur už tvoros lakstė didieji augintiniai. Vienas amsėjo ant šalia tvoros sustojusių metalinių keturračių, kitas, kaip vėliau sužinojom iš prižiūrėtojo, tik imitavo pareigingą sargą.

Mūsų dovanos augintiniams jau buvo sudėto prieangio kampe ir prižiūrėtojas visą mūsų būrelį vedžiojo po prieglaudos patalpas. Šį kartą tiek šuniukų, tiek kačiukų buvo nedaug. Matėsi, kad visi jie prižiūrimi su meile ir rūpesčiu. Šį kartą kačių kambaryje buvo tik trys keturkojai murkliai. Vienas katinas miegojo ir į mus nekreipė dėmesio. Pasirodė, kad šis katinas jau pensijoje ir be priekinių dantų, todėl kai miega, liežuvio galiukas iškrenta lauk.

Lauko voljeruose lakstę šuniukai reikalavo daugiau dėmesio ir konkuravo tarpusavyje. Tos dienos gerasis darbelis jau buvo atliktas. Beliko visiems kartu susėsti prie bendro arbatos stalo ir aptarti dienos vizitą. Kadangi mažajai Lėjai jau artėjo pietų miego laikas, sėdome į autobusą ir stebėdami pro autobuso langą prabėgančius miesto vaizdus, grįžome namo. Mažytė miegojo ramiai ir su šypsena veide. Matyt sapnavo „au au“ ir „miau miau“…

Edgaras

Apsilankymas “5 pėdutėse“ viena iš tradicinių A.L.L. klubo veiklų. Kiekvieną kartą lankydamiesi klubiečiai kartu atveža ir daug dovanų, skanėstų augintiniams. Šie metai taip pat nebuvo išimtis. Tiesa, skirtingai nei ankstesniais metais, šiemet mūsų vizitas buvo labiau pavasarinis. Teko šiek tiek palaukti, jog veiklos organizatorė atsibus iš po žiemos miegelio ir kai jau gavo raginimą iš kubiečių, kad jau kaip ir būtų laikas veiklą organizuoti, susiėmė kaip reikiant. Šeštadienio vidurdienis buvo pats tas. Didžioji dalis gerai išsimiegoję ir vedini geros nuotaikos susirinko sutartoje vietoje. Tiesa, tikriausiai Agnei ir Linui gal kiek trūko miego, nes atėję vieni pirmųjų, jie ilgai stovėjo ir šnekučiavosi su kitais. Šnekučiavosi, šnekučiavosi ir kaip jau beveik buvo laikas važiuoti prisiminė, jog dar neturi nupirkę dovanų šuniukams ir kačiukams…. Šeštadienis… J  Nieko tokio, šiek tiek palaukėm, nes ir oras džiugino, tik šaltas vėjas kiek priminė, kad vis dar žiemos paskutinės dienelės.

5 pėdutės 016Džiugu, jog prieglaudoje kiekvienais metais matome vis geresnį vaizdą. Savanoriaujantis vaikinas mus mielai įsileido, viską aprodė. Nustebino, jog kačių kambaryje gyveno viso labo tik 4 katės. Visas kitas priglaudė geri žmonės. Man kilo labai pagrįstas įtarimas, kad čia bus ir mūsų Vitalija nagučius prikišusi. Greičiausiai kur nors savo rūsyje jau bus įrengusi kačių kurortą, nes taip įtartinai šypsosi paklausta apie tai ir nieko nesako, o į pačią prieglaudą visiems matant nevažiuoja, nes „širdis neleidžia, nes būtinai pasiimčiau dar vieną kačiuką“. Sukta mergiotė, moka slėpti pėdsakus.

Taigi, su kačiukais viskas tvarkoje, pasirodo net mūsų miesto meras vieną priglaudė. Mūsų apsilankymo metu viena katė… katinas… žodžiu gyvūnėlis bandė suvilioti ir Raimondą savo meilumu, tačiau bent jau kol kas katiniškas žvilgsnis jos dar neužbūrė, nors ką gali žinoti…

Pagrindiniai herojai visgi buvo šuniukai. Jų taip pat mūsų apsilankymo metu buvo ne tiek jau daug, kiek ankstesniais kartais. Savanoriaujantis vaikinas papasakojo, kad per mėnesį geri žmonės priglaudžia apie 30 šunų, panašų skaičių dažniausiai tenka priimti ir į prieglaudą, todėl augintinių skaičius dažniausiai lieka pastovus. Kelių šuniukų prieglaudos savininkai niekam neatiduoda, nes jie yra specialiai apmokyti ir dirba terapeutais su neįgaliais vaikais. Mane labiausiai sužavėjo terapeutė Knopkė, kuri iš išvaizdos nieko neišsiskyrė, tačiau buvo labai energinga ir draugiška.

Aplankę prieglaudą, palikę dovanėles ir pažaidę su šunimis atsisveikinome.

Po apsilankymo „5 pėdutėse“ jau sėdėdami prie pietų stalo dalinomės įspūdžiais. Mano manymu, „5 pėdutės“ yra labai sveikintina iniciatyva, džiugu, jog šią iniciatyvą palaiko ir prie jos prisideda ir paprasti žmonės bei įmonės. Dėkoju Sigitai už šios veiklos tęstinumą ir mūsų klube ir ką gali žinoti, gal ateityje šią prasmingą veiklą pavyks ir smarkiau išplėtoti.

Taip pat skaitykite...

rfwbs-sliderfwbs-sliderfwbs-sliderfwbs-slide