Gyvūnų prieglaudos „Būk mano draugas“ lankymas su dovanėlėmis

 20160227_130324

Geriausias būdas prisiminti gerus darbus — juos kartoti. E. Bekonas.

Aktyvaus laisvalaikio klubo „A.L.L.“ nariai ne tik kasmet kartoja gerus darbus, tačiau vis daugiau įtraukia ir bendraminčių. Šiandien nuoširdžiai dėkojame žmonėms, kurie nebuvo abejingi beglobiams gyvūnams ir per kelias dienas paaukojo 134 eurus už kuriuos buvo perkamas specialus, gydomasis maistas bei padovanojo įvairiausių daiktų. Šį kartą pasirinkome prieglaudą VŠĮ „Būk mano draugas“, nes nieko nėra baisiau, kai ugnis pasiglemžia ne tik užgyventą turtą, bet ir gyvą būtybę.

Į dovanojantį malonu žiūrėti taip pat, kaip ir į pačią dovaną. J. V. Gėtė

Tad garsiai tariame AČIŪ už dosnumą: Gediminui, Sniegai, Editai, Kęstučiui, Aurimui, Raimondui, Rokui, Sandrai, Monikai, Arvydui, Vitalijai, Agnei, Elenai, Simonai, Viktorijai, Žydrūnui, Andriui, Edgarui, Sigitai, Julijai, Vilijai, Eglei, Skirmantui, Rimai, Daivai, Benitai, Rasai, Akvilei ir jos draugei. Būtent dėl Jūsų šiandiena įvyko graži akcija, pilna gerumo ir nuoširdumo! Taip pat labai dėkojame parduotuvei ZOO-prekės (Turgaus aikštė 15, Klaipėda) už nuostabų aptarnavimą ir suteiktą nuolaidą 🙂

Linkime nepavargti darant gerus darbus ir VšĮ „Būk mano draugas“ darbuotojams/savanoriams 🙂


Veikla: Gyvūnų prieglaudos lankymas

Data: 2016-02-27

Dalyviai: Edita, Viktorija, Agnė, Sniega, Sandra, Aurimas

Svečiai: Simona, Meda, Kasparas, Sniegos močiutė, Julija

 

SANDRA

Gyvūnų prieglaudų lankymas A.L.L. klubiečiams yra tokia pati tradicija, kaip ir kasmetinė kraujo donorystė ar švaros akcija „Darom“. Neabejinguma20160227_130504s geriems darbams plinta kaip koks virusas ir užkrečia vis daugiau žmonių. Vien tai, kad per savaitę įvairiausi žmonės savanoriškai paaukojo 134 eurus, tai ženklas, kad širdyje gerumas niekur nedingęs. Už šiuos pinigėlius buvo nupirktas visavertis dietinis šunų maistas „Royal Canin Gastro Intestinal“ 2 maišai po 14 kg. Už 20160227_134919likusius pinigėlius nupirkome paprasto šunų ir kačių maistelio, aliejaus, makaronų, kruopų. Be viso šito, kai kurie dosnūs žmogeliukai patys suruošė lauknešėlius ir įdavė mums, kad nuvežtumėme. Tad pilni paklodėmis, kaldromis, pagalvėmis, žaislais, gyvūnų maistu du ekipažai išvyko į Klaipėdos rajone įsikūrusią gyvūnų prieglaudą „Būk mano draugas“. Bevykstant nuotaika buvo tokia pakili, o ir lauktuvių tiek daug pririnkome.. bet atvykus į vietą, viskas akimirksniu pasikeitė.

„Būk mano draugas“ pasirinkta neatsitiktinai. Prieš tai buvo parašytas laiškas įvairioms prieglaudoms su klausimu, ko konkrečiai joms reikėtų, kad nevežtumėme nereikalingų daiktų ar netinkamo maisto. Į šį laišką atsakė tik vienos prieglaudos atstovė, tad klausimų, kur vykti nebebuvo. Kelios dienos prieš atvykstant su prieglaudos šeimininke sutarėme dėl atvykimo laiko, paklausus ar bus kas pasitinka, sakėsi, kad bus visi darbuotojai. Rodos viskas vyksta sklandžiai. Bet sklandu buvo tik iki tol, kol neatsidūrėme prie prieglaudos vartų.

Diena buvo gana šaltoka, nors kartkartėmis išlįsdavo saulė. Taigi, trypčiojame prie uždarytų vartų ir niekas prie jų neateina, niekas jų neatidaro. Matome, kad laukuose netoliese vaikštinėja žmonės, kurie vedžioja šunis, viduje vėl vaikšto kažkokie darbuotojai, bet mes tarsi nematomi. Supratau, kad apie sutartą atvykimą vieni pamiršo, kiti gal net ir nežinojo. Laimei, prie vartų privažiavo labai malonus vyriškis, kuris pakvietė prieglaudos šeimininkę. Šioji nesuprato, ko atvykome ir tik priminus, kad buvome sutarusios, jog atvyksime su lauktuvėmis aplankyti šunelių, atidarė vartus, kad įvažiuotumėme. 20160227_132530Nei džiaugsmo, nei dėkingumo akyse neįžvelgiau, o ką kalbėti apie ištartus žodžius „ačiū“. Buvo pasakyta, kur padėti lauktuves ir žmogus dingo. Užsidarė savo būdelėje ir daugiau neišlindo. Labai nemalonu, kai prieglaudos šeimininkas taip elgiasi su svečiais, nes taip norėjosi, kad papasakotų apie prieglaudos situaciją po gaisro, apie šuniukų atvykimo istorijas ir apskritai norėjosi to šilto dėmesio. Na nesvarbu, lai lieka tai pamąstymams. Džiugu, kad bent darbuotoja Reda ir prieglaudoje dirbantis vairuotoju vyriškis pasigailėjo mūsų ir aprodė visą ūkį.

Vaizdas toks, kad praktiškai visi šuneliai turi savo būdas, voljerus ir gyvena sav20160227_134235o gyvenimą. Mačiau ne vieną šunelį su trijomis kojomis, bet jie buvo tokie linksmi ir judrūs, kad beveik to net nepastebi. Vienų akys linksmos, kitų liūdnos, ilgesingos. Iš tiesų, jautresniems žmogeliukams čia vaikščioti būtų sudėtinga. O parsivežti iš prieglaudos gyvūną kilo ne kartą, nes ten tikrai yra nuostabių šuniukų ir kačiukų. Ir gali pasirinkti iš kokių 300 gyvūnų! 🙂 Įvertinus visą situaciją, norisi tikėti, kad jie tikrai visi, be išimties, yra mylimi ir neskriaudžiami. Bet kaip bebūtų, darbuotojų ten nėra begalės, kad kiekvienam skirtų dėmesio taip, kaip skiriame namuose auginamiems gyvūnams.

Galiausiai, noriu dar kartą padėkoti visiems prisidėjusiems, o ypač Editai, kuri 100 procentų yra neabejinga gyvūnams ir verčiasi per galvą, kad bent kažkiek prisidėtų prie jų gerovės ;).

EDITA

20160227_134656Apsilankymas gyvūnų prieglaudoje, deja, nepraėjo taip sklandžiai kaip tikėjausi ir čia ne organizatorės Sandros kaltė, bet pačios prieglaudos kolektyvo, tiksliau vadovės… Surinkome labai daug lauktuvių, nupirkome brangaus, gero maisto šuniukams, kurio norėjo pati prieglaudėlės įkūrėja Galina, bet nelabai sulaukėme dėkingumo, na o galbūt per daug tikėjomės. Praeitais metais pati organizavau išvyką į „Būk mano draugas“ prieglaudėlę, tą kartą taip pat vežėme lauktuves, šiek tiek kuklesnes ir mažesniu ekipažu, bet vis tiek, manau, prisidėjome prie gyvūnų išlaikymo. Nenoriai mus ten pasitiko tą kartą, tai šiais metais naiviai tikėjausi, jog viskas bus kitaip, na bet deja, nelabai kas pasikeitė 🙂 Iš karto noriu padėkoti savanorei Redai, kuri sutiko mus pavedžioti po teritoriją, papasakoti apie beglobius bei nuoširdžiai padėkojo už pagalbą. Taip pat vyriškiui su automobiliu 😀 Vardo, deja, nepaklausėm, pozityvus vyriškis. Smagu jog ten savanoriauja šaunūs žmonės.

20160227_130957Sutartu laiku atvykus į prieglaudą, mus pasitiko užrašas ant pagrindinių vartų „uždaryta“, „karantinas“, tai kažkaip lengvai numušė visiems nuotaiką, kažkodėl nesitikėjom tokio pasitikimo, o juolab buvo skambinta ir klausta ar galima atvykti, niekas nė neperspėjo apie jokį karantiną. Bet visgi patekome į vidų, kaip ir praeitą kartą, kilo lengva sumaištis, kur dėti lauktuves, o jų buvo tikrai daug, dvi beveik pilnos mašinos, tai maisteliai, tai rūbai, guoliai, patalynės, tai kiti priežiūrai reikalingi daiktai. Mus pasitikusi prieglaudos vadovė Galina, kažkodėl, nelabai norėjo bendrauti. Na gal sunki diena, problemos ir panašiai, bet mažo „ačiū“ mums būtų užtekę, o dabar bėgo nubėgo ir net nekreipė į nieką dėmesio. Visgi su gerais ketinimais važiavom, stengėmės bent jau taip prisidėti prie gyvūnų išlaikymo ir manau dauguma buvo pasiryžę ir kitą kartą prireikus pagalbos padėti nebūtinai finansine, bet ir fizine. Taigi, ne reklamos ieškome, o tiesiog parodyti, jog galima ir šiais laikais išlikti žmonėmis, padėti savimi 20160227_133114negalinčiais pasirūpinti mažaisiais. Gerai, jog tą dieną čia buvo atvykusi mano pažįstama savanorė Reda, tai ji pasistengė, jog bent kažkiek pažiūrėtume, kaip įsikūrusi prieglauda, nes kiti pirmą kartą buvo atvykę, tai nelabai įsivaizdavo kaip vyksta gyvenimas čia. Ačiū. Ten ilgiau pavaikščiojus apima slogi nuotaika, atrodo gyvūnai džiaugiasi dėmesiu, bet pats norom nenorom pradedi galvoti, kodėl žmonės būna tokie beširdžiai ir nesugeba priimti atsakomybės. Gyvūnai taigi ne žaislai. Visiems reikia dėmesio, visiems reikia priežiūros. Netgi ir tie, kurie ne vieną kartą buvo pamesti nesusipratėlių „šeimininkų“ džiaugiasi bent jau laikinu nepažįstamųjų dėmesiu, o kiek jie galėtų atiduoti savo tikram šeimininkui. Gal kada nors žmonės pradės šiek tiek mąstyti. Taip ir išvykome iš prieglaudos lyg kažką patys pametę. Tiesa, grįžtant namo viena ekipažo narė užsiminė, jog buvo visiškai šokiruota ponios Galinos žodžių iškraunant daiktus: „Na atvežėt lauktuves, ko dar norit?“. Likau šokiruota ir aš tai išgirdusi, gaila, jog vietoje to negirdėjau, nes negalėjau/nenorėjau tuo tikėti, bet tikrai žinau, jog man nemelavo. Tai va, tokie įspūdžiai. Apie kitų metų tokį apsilankymą dar pagalvosime… 😉

AURIMAS

20160227_130447Ši mūsų veikla buvo šiek tiek kitokia, negu visos kitos. Nes mūsų laukė kelionė pas namų neturinčius šuniukus. Pasiruošimas vyko visą savaitę prieš veiklą. Žmonės buvo kviečiami prisidėti prie gero darbo ir padėti namų neturintiems gyvūnams. Visi kas žinojo apie šią veiklą, tikrai neliko abejingais ir prisidėjo kaip galėjo. Kas šunų maisto nusipirko, kas kokią paklodę atidavė, visi prisidėjo taip, kaip galėjo. Prieš nuvažiuojant į vietą, susirinkome visus daiktus skirtus gyvūnams, kurie vos vos tilpo į kelis automobilius. Šaunu, kad žmonės tiek daug visko davė.

20160227_130938Atvykus į šunų prieglaudą mus iškart pasitiko daugybė šunų balsų, kurie vienas už kitą kažką norėjo pasakyti mums, pasisveikinti su mumis. Neilgai trukus patekom į teritorijos vidų, o ten jau va jai, va jai. Šunų gausybė nuo mažiausio iki didžiausio. Nuo mišrūno iki veislinio. Kiekvienas šios vietos gyventojas turi savo istoriją, kaip čia atsidūrė. Ir kiekvieno gyvūno istorija unikali. Kas krito į akį, kad visi šunys tikrai tvarkingai prižiūrimi, turi savo teritorijas, švarius, sausus aptvarus. Tikrai viskas tvarkinga. Ir galiu pasakyti, kad daugelis čia gyvenančių šunų, gyvena gal net ir geriau, negu koks kaimo šuo, kuris visą gyvenimą prie būdos pririštas. Be to kol mes ten buvom, savanoriai ar darbuotojai vieną po kitą šunis vesdavo pasivaikščioti. O tai išties šaunu. 20160227_132512

Atidavėme savo lauktuves, šiek tiek pasiklausėme apie gyvūnus. Beje pasitaikė labai geranoriškas prižiūrėtojas, kuris mielai mums aprodė kas ir kaip šioje vietoje yra. Šiaip mano nuomone veikla tikrai gerai pavyko, žmonės padarė dar vieną gerą darbą ir tikrai kažkuo prisidėjo prie geresnio gyvūnų gyvenimo. Ačiū Sandrai už gerai suorganizuotą veiklą 🙂

Taip pat skaitykite...

rfwbs-sliderfwbs-sliderfwbs-sliderfwbs-slide