Joninės Vinetu kaime

20150624_151327

Jau kone klubo tradicija tampa Jonines sutikti kitaip. Šiais metais Jonines klubiečiai šventė indėniškais motyvais Vinetu kaime. Stovyklavietėje mus pasitiko indėnai, kurie išpaišė mūsų veidus pasirinkto vardo motyvais. Edgaras nusprendė būti didžiaragiu avinu, Neringa – boružėle, Vilius – didžiuoju grizliu, Aurimas – sklandančiu ereliu, Sigita – šokančia vilke.

 

 

VEIKLA: Joninės Vinetu kaime
DATA: 2015.06.25
DALYVIAI: Aurimas, Vilius, Neringa, Sigita ir Edgaras

VIDEO ĮSPŪDŽIAI

Vos tik atvykus, merginos patraukė į pievas pinti vainikų ir skubėjo juos 20150624_160153rodyti žolininkei. Na o vaikinai būrėsi į komandas norėdami pademonstruoti savo taiklumą šaudydami iš lankų. Netrukus sulaukėme vakarienės – daržovių sriubos ir grikių košės. Ragaudami vakarienę, visi kolektyviškai nusprendė, kad kitą kartą įsidėsime prieskonių paketėlį 🙂 Netrukus jau meditavome indėniškoje palapinėje Tipi, klausydamiesi žavingų meditacijos vadovės giesmių, tibetietiškų varpelių skambesių ir žalvarinio indo gausmo. Atrodo sunku geras 1,5 valandos sėdėti vienoje vietoje su gausybe žmonių, bet meditacija visi užbaigė gera nuotaika, jautėsi pailsėję ir kupini jėgų.
Netrukus klubo vaikinai stojo į pagalbą rengiant Joninių laužą ir prinešė krūvą medienos. Laužas gavosi gana įspūdingo dydžio, jame buvo paaukotos aukos: pienas, riešutai ir miltai. Visi buvo pavaišinti nuostabaus skonio gira, įvairių grūdų ir sėklų duona bei neįtikėtinai gardžiais pyragais. Po vaišių prasidėjo šokiai aplink didžiulį laužą. Galiausiai, skambant energingiems ritmams, visi ėmė šokinėti per liepsnas. Daugiausia jaudulio klubiečiams sukėlė „vakaro vinis“ – bėgimas per žarijas. Jausmas neįtikėtinas 🙂 Išdegus žarijoms, Vinetu kaimo svečius savo pasirodymu apdovanojo fakyrai.
Namo grįžome pavargę, bet kupini malonių potyrių.

NERINGA – mažoji boružėlė
20150624_155935Jau esu dalyvavusi azartiškose, sportiškose, su adrenalinu veiklose, o štai veikla sielai- Joninės Vinetu kaime.
Atvažiavome į šventę ir iškarto įsikūnijome į gyvūnijos pasaulį – išsirinkome vardus ir buvome išpaišyti. Tradiciškai vyrai nuėjo medžioti, o mes moterys pinti vainikėlių, kurie vėliau įkvėpė žolininkę-šamanę išpranašauti mūsų ateitį. Gavome ir indėnų maisto, košės su „mėsa“ (sojos mėsa, nes vyrams ne kaip sekėsi medžioklė) ir daržovių sriubos. Po pietų mus užbūrė būgnų ritmas, prie kurio ir mes prikišome savo nagelius. Buvo įdomu klausytis ritmo ir pačiai jį pajausti.
Po būgnų terapijos vyko meditacija, kuri buvo labiausiai atgaivinanti sielą veikla. Visi suėjome į tipi, klausėme, kaip moteris lininiais drabužiais ir su diadema gieda savo kūrybos giesmes. Visi žmonės užsimerkę skraidžiojo savo mintyse, o moters labai spalvingas ir puikiai valdomas balsas padėjo dar labiau panirti į save. Tikslas buvo apie nieką negalvoti susilieti su gamta, taigi visi savo minčių galiomis net kurmį prisišaukėme, kuris iškilo vidury tipi 🙂 Taip giesmių garsuose ir tyloje pasėdėjome apie 1:40 min. Atrodo nieko neveikėme, bet laikas neprailgo, atvirkščiai jis labai greitai prabėgo.
Po meditacijos prasidėjo pasiruošimas vakarinei daliai – vyrai nešė medžių atraižas, o moterys stebėjo, nes buvo liepta vengti fizinių darbų. Vėliau gavome įvairiausių įdomių saldumynų. Tinginys buvo pasakiškai skanus. Prikišome pilvus ir ėjome šokti aplink laužą. Buvo gražu žiūrėti, kaip visi su šypsenomis ir atsipalaidavimu juda ir mėgaujasi sukurta indėniška atmosfera. Geriausi šokiai buvo poromis. Aš šokau su Aurimu, vėliau reikėjo laikyti bulvę su kaktomis, vargšeliui Aurimui net kojas pakirto nuo pritūpimo. Taip šokom, kol sudegė laužas, o tada prasidėjo… Pirmiausia visi šokinėjome per laužą, o vėliau netgi teko pabėgioti per žarijas. O pasirodo reikia pastangų, kad nugalėčiau savo protą ir apgaučiau, kad bėgsiu tik per pievutę. Pirmą kartą bėgau su Sigita, kojas taip aukštai kėliau, kad net nudegiau pirštus. Nepaisant to bėgau dar gal 5 ar 6 kartus ir daugiau atrodo meditacijanenudegiau.
Vakaro vinis buvo fakyrų šou. Buvo gražu pažiūrėti į pavojingai judančią ugnį. Po pasirodymo ir visos dienos veiklų, sustiprinę savo dvasinę būseną, atsipalaidavę ir suartėję su gamta grįžome į savo kasdieninį civilizacijos pasaulį. Ačiū Sigitai už suorganizuotą tokią ypatingą šventę.

EDGARAS – didžiaragis avinas
Važiuodamas į Vinetu kaimą švęsti Joninių žinojau ko galima laukti ir tikėtis. Kaina kiek didoka (12 eurų), bet ją vertėjo mokėti vien tik dėl „vakaro strėlės“ – bėgimo per karštas žarijas. Pirmą kartą Vinetu kaimo panašiame renginyje teko pabuvoti per lygiadienį rugsėjo mėnesį. Tuomet buvau nustebintas, nes indėniškumo nebuvo tiek daug, kiek buvo galima tikėtis. Indėniško gyvenimo būdo, istorinio lietuviškumo ir rytų kultūros suplakimas į vieną miksą atrodė kiek keistai, bet bendra atmosfera buvo labai teigiama. Man toks miksas nemaišė, todėl mielai tą atmosferą sutikau patirti dar kartą.
20150624_225341Tradiciškai dalis planavusių važiuoti dėl įvairiausių priežasčių to nepadarė. Vieniems labai įtempta laisvos dienos darbotvarkė pakeitė planus, kiti norėjo mėgautis laisvu laiku ant pečiaus, treti iš vakaro per daug garbės atidavė graikų dievo Dioniso globojamiems produktams, todėl rytas išaušo kiek per vėlyvas… Galiausiai likome nedidelis, bet jaukus ekipažas. Šventės pradžioje daugiausia užsiėmimų skirta šeimoms su vaikais, todėl vykome kiek vėliau. Oro sąlygos nedžiugino, bet vakaras buvo labai gražus. Rašyti šios veiklos įspūdžius nėra lengva, nes apie šią veiklą reikia ne skaityti, bet joje sudalyvauti. Sudalyvavus lieka tik keli variantai – arba „užkabins“, pagausite tą atmosferą ir mėgausitės, arba visiškai nepatiks, trinsitės pakampiais su lyg citrinų kilogramą suvalgiusia veido išraiška. Mano atveju galioja pirmasis variantas.
Renginio pradžioje šaudymas į taikinį iš lanko, kiti taiklumo žaidimėliai. Pietums gavome grikių košės ir sriubos. Dėl košės… tenka pritarti mūsų prezidentei Daliai Grybauskaitei, kad kariuomenėje skaniai maitina, Vinetu kaime gauta grikių košė konkurencinėje kovoje smarkiai nusileido kareiviškam košės variantui. Papietavus kelios akimirkos šeimų žaidimams ir jau girdime kvietimą meditacijai. Susigundžiau, nuėjau. Indėniškos palapinės (Tipi) viduje buvo jauku, ramu. Aplink laužavietę kurmis ramiai atlikinėjo savo darbą, medituoti mokė ir giesmes giedojo moteris iš Šventosios. Labai patiko nuo tos moters sklindantis gėris, jos balso ramumas. Ji pasakojo kas ir kaip, perteikė savo patirtį, o kiekvienas pats pasirinko kuo tikėti, o ką praleisti pro ausis. Jokių psichologinių gudrybių „jei nedarysi taip, tai kitam gyvenime ožiu pavirsi“, ar „mokslininkai nustatė“ ir panašiai. Tylos minutės, giesmės, susikaupimas ir nepastebėtai prabėgo beveik dvi valandos. Iš palapinės išėjome kai jau išgirdome kvietimą kurti laužą, tačiau pirmiausia reikėjo sunešti jam malkų. Šventės dalyviai draugiški, tad greitai malkų buvo daugiau nei pakankamai.

20150624_205403
Vakaro programos laukiau labiausiai. Labiausiai įsiminė keli momentai. Pirmiausia vakarienei pateikti pyragai. Jei pietų košė ne visų buvo tinkamai suprasta, tai vakariniai pyragai buvo fantastiški. Įvairiausių rūšių, skonių, kiekvieno norisi paragauti, o skrandis jau sako stop! Taip pat ir naminė duona su gira paliko labai skanų įspūdį  Antras įsimintinas dalykas – laužo apeigos. Dar jam liepsnojant buvo atliktos tam tikros apeigos, vėliau tradicinis šokinėjimas per laužą, o finalui bėgimas per karštas žarijas. Per žarijas bėgau antrą kartą, bet šįkart jos pasirodė karštesnės, kas reikalavo daugiau drąsos. Tas momentas, kai įsibėgėji, leki per raudonas žarijas, pajauti šilumą pėdose kuri pereina į karštį ir džiaugsmas įveikus yra sunkiai atpasakojamas. Prie viso to tinkamai pariktas muzikinis fonas, šamano apšildomieji žaidimai ir jo kuriama atmosfera sukuria tik dalyviams pajuntamą aurą… smagu, gera, norisi pakartot!

Pasibaigus žarijoms ir jau sutemus visus dalyvius savo programa pamalonino fakyrai po kurių pasirodymo pasisėmę daug teigiamos energijos važiavome namo. Ačiū už šventę, ačiū Sigitai už veiklos kuravimą.

Taip pat skaitykite...

rfwbs-sliderfwbs-sliderfwbs-sliderfwbs-slide