Kelionė po Žemaitiją

Veikla: Kelionė po Žemaitiją

Data: 2013 07 06-07

Dalyviai: Edgaras, Sigita, Kęstutis, Raimonda, Darius (+Dariaus sūnus Dainius), Aurimas, Žydrūnas, Viktorija, Edmundas, Tomas, Julija, Artūras, Vitalija, Monika, Arvydas.Telsiai

 „Telšiai – žemaičių sostinė, širdis..“ – dainavo K. Jablonskis.  Šią apdainuotą Žemaitijos širdį su įstabiu ežeru pašonėje, išpuoštą mažosiomis skulptūromis ir architektūriniais paminklais, apsuptą gilios istorijos bei legendų, nusprendėme aplankyti minėdami ALL gimtadienį.

TOMAS

 Pranašiški buvo veiklos organizatorės Sigutės žodžiai „Karčiamos“ užeigoje kelionės pabaigoje: „toks jausmas, kad nardymas Plateliuose užgoš visų aplankytų vietų įspūdžius“. Na, yra truputis tiesos šiuose žodžiuose, bet kiekviena per dvi savaitgalio dienas A.L.L. klubo narių ir svečių aplankyta vieta, buvo savaip įdomi ir įsimintina. Bet apie viską iš pradžių…

Ankstyvą šeštadienio rytą su mylima ir ištikima gyvenimo bei kelionių partnere Julija važiuojam į Rietavą, kur turime paimti klubietį Artūrą. Likusieji kelionės dalyviai rinkosi Klaipėdoje sutartoje vietoje ir visi draugiškai spaudė gazą link Telšių. Laukė turininga ir aktyvi diena. Iš Rietavo pasukome link Telšių ir su kitais klubiečiais susitikome prie kavinės „7 kilometras“.

Žinojome, kad šeštadienį skersai išilgai išmaišysim Telšius, o sekmadienį nersim Plateliuose į ežero gilumą ir lankysim Platelių apylinkių miškuose šaltojo karo metus menančią ir tuo  metu ypatingos paskirties slaptu objektu buvusią raketinę bazę.

Saulė jau buvo pakilusi aukštai, kai mūsų keliauninkų kortežas sustojo vienoje iš Telšių miesto gatvelių. Išlipus iš mašinosJaponija nesupratau, ko čia sustojome, nes nieko išskirtinio nesimatė, bet kaip pasirodė vėliau, už kiemo vartų mūsų laukė kitas pasaulis… Štai, kas rašoma internete apie šią vietą – „Dailininko juvelyro A. Jonušo rankomis sukurta Tekančios saulės šalies salelė – žemaitiška–japoniška sodyba–muziejus. Lankytojai čia gali pamatyti seniausios pasaulyje Horiudži šventyklos pagodos maketą, No teatro kaukės Okame kopiją, kabukio, japonų teatro, sceninius vaizdus. Fudži kalno papėdėje – arbatos gėrimo namelis, budos Amidos, šv. Vienuolio skulptūros ir kiti senosios Japonijos kultūros simboliai. Buvusiame medžiotojų namelyje įrengtos ekspozicijos Dievo Krėslo miško partizanams. Lankytojams pageidaujant galima apsilankyti ir japoniškame kambaryje, susipažinti su meniniu gintaro apdirbimu“.

Pamatyti šią vietą, manau verta, tačiau antrą kartą kažin ar ten kelčiau savo koją ir vežčiau svečius. Pirmiausiai dėl to, kad viskas labai apleista ir pilna dulkių. Matosi, kad žmogus myli tai, ką daro ir tiki tuom ką daro. Netgi iš prezidentės rankų gavo valstybinį apdovanojimą „už nuopelnus Lietuvai“. Reiškia buvo už ką. Taip, daug rankų darbo ir meilės ten įdėta, bet… toks jausmas, kad tai buvo kažkada labai seniai. Įspūdis toks, kad muziejus ir pats savininkas užstrigę laike prieš 10-15 metų ir šiuo metu gyvena praeities šlovės metų prisiminimuose. Atrodo, kad storas dulkių sluoksnis visur kur tik pasisuksi, kaip skydas saugo visa tai, ką autorius norėjo pasakyti savo dirbiniais, o jeigu dulkes nuvalysi, tai visa tekančios saulė šalies sodo dvasia išsisklaidys Fudži kalno viršūnėje. Esu įsitikinęs, kad truputis dažų, dulkių skudurėlis ir aplinkos sutvarkymas, muziejų prikeltų kaip feniksą iš pelenų. Muziejaus puoselėtojui tariam „Arigato“ ir lekiam tolyn.

Jei nebuvote Žemaitijos kaimo muziejuje Telšiuose, tai reiškia Žemaitijoje irgi nebuvote. Kadangi Sigutės gražiausi vaikystės metai prabėgo Telšiuose, tai mes jau trypčiojame prie muziejaus vartų. Atrodo, kad mums sekasi. Juk šiandien liepos 6 d. – Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo diena ir muziejus… nedirba. Mums tai ne kliūtis. Moteriška šypsena ir akyčių mirksėjimas atidaro visas duris 🙂 . Prieš 20 metų Masčio ežero pakrantėje įkurtas muziejus lankytojams siūlo susipažinti ir apžiūrėti XIX a. pab. – XX a. pr. kaimo infrastruktūrą. Kadangi pastatų durys buvo užrakintos didelėmis spynomis, tai daugiausiai dėmesio sulaukė žemaitukų veislės arkliai, kurie Vytauto didžiojo kariauną nunešė net iki Juodosios jūros. Žemaitukai labai gerai perduoda palikuonims per šimtmečius genuose įsitvirtinusias savybes: nereiklumą, ištvermę, tvirtą konstituciją, universalų darbingumą, energingą temperamentą, dailų eksterjerą. Todėl dar ir šiandien turime unikalią galimybę prisiliesti prie visiškai nepasikeitusių ištikimųjų lietuvių karių pagalbininkų.

Netikėtai mums visiems, viešnagės muziejuje pabaigoje pavyko išbandyti rankos taiklumą, bandant iš dešimties metrų atstumo medinio pagalio metimu numušti beržinę pliauską, pastatytą ant stovo. Be to, bandymai bent trumpai išstovėti ant kojokų (ką jau kalbėti apie vaikščiojimą), visiems kėlė juoką ir nuotaika kilo lyg ant mielių. Dariui pavyko netgi nužingsniuoti keletą žingsnių. Niekas nedrįso su juo varžytis šioje rungtyje. Panašu, kad su judesių koordinacija ir balansavimu mums dar reikės padirbėti 🙂.

IMG_18072013_140906Tomas vaikstoIMG_18072013_141141

Akivaizdu, kad ne tik mes žinome pačias geriausias Telšių apylinkių vietas. Juk sakoma, kad vėžiai gyvena tik pačiame švariausiame ir geriausiame vandenyje. Taip skautai renkasi vietas savo stovyklavietei įrengti – tik pačias geriausias. Todėl nenuostabu, kad skautų jubiliejinės stovyklos „Gėrio pėdomis“ (kas penkerius metus organizuojamas savaitės trukmės renginys, sukviečiantis skautus ne tik iš visos Lietuvos, bet ir iš įvairių pasaulio kampelių: nuo kaimyninės Latvijos, iki egzotiškosios Australijos) vieta liepos 6 – 14 d. buvo pasirinkta būtent čia – Telšiuose ant Masčio ežero pakrantės. Per dvidešimt atkurtos nepriklausomybės metų Lietuvoje, įvairiuose jos regionuose, vyko jau keturios tokios stovyklos. Stovykla „Gėrio pėdomis“ ypatinga ne tik dėl savo masto (2000 stovyklautojų), bet ir dėl svarbios datos. Šiais metais skautai Lietuvoje švenčia 95-ąjį savo gimtadienį. Na, o aš, kaip skautas Vytis, aišku, nepraleidau progos supažindinti klubiečių su skautiška dvasia ir galimybe pamatyti gyvą skautą J. Kadangi stovyklos vieta buvo visai šalia muziejaus, tai dar užuosdami žemaitukų arklių kvapą, mes jau žingsniavome pro stovyklos vartus. Mūsų gidu mielai sutiko pabūti mano kolega iš skautų Vyčių būrelio „Labanoras“, skautas Vytis Vydūnas. Stovyklautojai dar tik rinkosi, palapinių miesteliai dar tik augo, o medinės tvoros, įmantrūs mediniai statiniai ir angaras lauko kinui žadėjo, kad čia bus pilna įdomybių.

IMG_18072013_141150 IMG_18072013_141158

 

 

 

 

 

Manau, kad po trumpos ekskursijos ir pažinties su skautais, klubiečiams išgaravo stereotipinis vaizdas (jei toks ir buvo), kad skautai, tai nukvakę gamtos mylėtojai, kuriems rūpi tik ramunėlės ir skraidantys drugeliai 🙂 .

>Štai, kaip vakarais linksminasi skautai<

Po netikėtos pažinties su skautais, mes lipame ant kalvų nuo kurių matosi Telšių panorama ir po Telšių stačiatikių Šv. Mikalojaus cerkvės aplankymo (vienintelio Lietuvoje kubizmo architektūros pavyzdžio, nors šiuo metu ir remontuojamo) jaučiame, kad skrandžiai skleidžia įdomius signalus.

Visi draugiškai nutariame, kad prieš tęsiant pasivaikščiojimą po Telšius yra būtina papildyti kuro atsargas, todėl Sigutė mus kaip viščiukus veda į kavinę „Senamiestis“. Truputis poilsio kaip tik laiku. Apie pietus daug netuščiažodžiausiu. Pasakysiu tik tiek, kad padavėjai pasakiau, jog perduotų „virtuvei“, kad buvo labai skanu. Jei dar būsiu Telšiuose, tai tikrai žinau, kur eisiu pietauti. Įvertinimas penkiabalėje sistemoje – 5 šaukštai J.

Telšių Šv. Antano Paduviečio katedra išdidžiai stūkso ant kalvos, o mes po sočių pietų ir atokvėpio valandėlės žingsniuojame link šio vėlyvojo baroko ir klasicizmo stiliaus objekto. Man, kaip paprastam keliautojui ši katedra buvo įdomi tuom, kad ji yra dviejų aukštų su dvejais altoriais, o katedros rūsiuose palaidoti 3 Telšių vyskupai: J. Staugaitis, V. Borisevičius, P. Ramanauskas. Rūsių aplankymas įsiminė tuom, kad dėl užstrigusių monetų specialiame šviesos uždegimo aparate, rūsyje nedegė šviesa, todėl tyrinėti bauginančių skliautų pakampes teko pasišviečiant telefonų pagalba. Būtent ši aplinkybė ir suteikė pikantiško ir bauginančio prieskonio rūsių apžiūrai. Prieš įeinant į katedrą patyrėme dar vieną atradimo džiaugsmą – sužinojome, kad katedros pašonėje daugiau kaip prieš 200 metų prie bernardinų vienuolyno įsikūrė pirmoji Telšių miesto mokykla, kurioje buvo dėstoma lenkų ir žydų kalba. Visai šalia istorijos metus ramiai skaičiavo Telšių Ješibotas (rabinų aukštoji mokykla), kuris XIX a. pab. – XX a. pr. buvo pripažintas vienu didžiausių pasaulyje, jame tobulinosi jau praktikuojantys rabinai iš Anglijos, JAV, Urugvajaus, Pietų Afrikos, Vengrijos ir kitų šalių. Vienu metu Ješibote studijuodavo iki 500 rabinų. Telšiai tuo metu pasaulyje buvo žinomi kaip žydų dvasinis centras.

IMG_18072013_141207kavineIMG_18072013_141222

 

 

 

1941 metų vasarą, tik prasidėjus karui, Rainiuose sovietiniai budeliai žiauriai nukankino ir sušaudė Telšių kalėjime kalintus 76 politinius kalinius (dar trys, bandę bėgti, buvo nušauti ties Džiuginėnais). Tai mokytojai, mokiniai, ūkininkai, amatininkai, tarnautojai, darbininkai iš Telšių, Plungės, Kretingos vietovių, kurių didžiausia „kaltė“ buvo Tėvynės meilė ir nenoras paklusti okupantų jungui. Tačiau kankintojai ir žudikai liko nenubausti iki šiol. Kartu su klubiečiais aplankėme Rainių Kančios koplyčią ir Rainių miškelyje 1991 m. lapkričio 1 d. žudynių vietoje iškilusį Remigijaus Midvikio paminklą.

Dar daug lankytinų objektų liko priešaky, bet diena persirito į antrąją pusę ir vis labiau norėjosi šokti atsigaivinti į ežerą ir pasistačius palapinę įsikurti stovyklavietėje. Todėl vienbalsiai nusprendėme, kad Šatrijos kalną šį kartą paliksime kitiems keliautojams, o patys su savo metaliniais žirgais patraukėme link stovyklavietės, kur mūsų laukė nardymo klubo „Amfibija“ vadovas Valerijus Krisikaitis ir patyrusių narų, kurie kitą dieną turėjo tapti mūsų instruktoriais, komanda. Keletas klaidinančių miško keliukų ir mes jau išsvajotoje stovyklavietėje. Pirmas įspūdis puikus. Stovyklavietė didelė, žmonių nedaug ir tie patys kultūringi bei tvarkingi. Mus pasitinka puikiai nusiteikęs Valerijus. Mano maloniai nuostabai, abudu vienas kitą pažįstame, nes kažkada kartu (su jo vadovaujamų narų komanda) aiškinomės korupcijos apraiškas Klaipėdos uosto akvatorijos dugne. Mūsų žvilgsnius patraukia kabantys narų kostiumai, oro balionai ir kita nardymo atributika, su kuria susipažinti turėsime progos rytoj. Pamiškėje labai greitai iškyla A.L.L. palapinių miestelis. Visi keliautojai linksmi, gerai nusiteikę ir ištroškę maudynių. Kaip ančiukai sudrumsčiam ežero vandenį ir užpuolam tinklinio aikštelę. Tinklinio pradžiamokslis nepakenks. Prisijungiame prie kitų stovyklautojų, tempiančių šakas iš miško, kad naktinio laužo šviesa ilgai negestų. Vakarop sėdam prie bendro stalo. Ypatingos technologijos raugimo šašlykai jau čirška virš karštų žarijų, rūksta kaljano dūmas, alutis liejasi saikingai, o klubiečių juokas aidi per visą stovyklavietę. Julijos juoką stovyklautojai prisimins ir kitą dieną.

tinklinio pamokeles2tinklinio pamokelestomas kepaIMG_18072013_141308

 

 

 

 

Pakilus vėjeliui ir šiek tiek atšalus orui persikeliame prie bendro laužo. Laužo šviesa ramina ir išvalo visas blogas mintis. Prie laužo sėdint, atrodo, ir kalbų jokių nereikia. Pasijunti, kaip meditacijos sesijoje. Truputis po vidurnakčio ir einam miegoti… bet kur tau… Julijos juokas skrodžia nakties tamsą, nes Artūras su Aurimu (aukščiausiu žmogumi mūsų komandoje) bando įsitaisyti miegui dvivietėje palapinėje, kurioje ir vienam Aurimui ankšta. Gerai, kad abu vaikinai linksmų plaučių, nes kitaip, tai mūsų palapinė, ko gero, jau būtų sugriauta. Ryte Artūras mus informavo, kad po naktinio juoko priepuolio jis dar turėjo laimės netiesiogiai dalyvauti dviejų balandėlių pokalbyje „apie gyvenimą“ iki pusės trijų ryto. Darius jau seniai knarkė. Uodai irgi. Tai džiugino.

Ankstyvas rytas. Tuoj aštuonios. Su Julija atsigaiviname rytiniame ežero vandenyje ir laukiame susirinkimo ir instruktažo apie saugų nardymą. Visi jau atsikėlę, prasikrapštę akis. Arbatinukas ruošia karštą vandenį arbatos ir kavos mėgėjams. Prie mūsų prisijungia trijulė iš Klaipėdos – Monika su Arvydu ir Vitalija. Valerijus mus supažindina su pagrindinėmis saugaus nardymo taisyklėmis, narų ženklais po vandeniu ir nieko nelaukdami puolame matuotis narų kostiumus. Man asmeniškai, tai pirmas nardymas su oro balionais ir naro kostiumo dar niekada nebuvau vilkęsis. Pirmasis susipažinimas su kostiumu – pavyksta apsivilkti tik iš trečio karto. Pirštai, nuo bandymų užsivilkti hidrokostiumą, jau pavargę. Toks jausmas, kad būčiau dalyvavęs virvės traukimo varžybose. Išsirenku man tinkančia kaukę (akinius), pasimatuoju plaukmenis ir su instruktoriaus pagalba užsidėjęs balioną su kita įranga, žingsniuojame link ežero.

IMG_18072013_141318tomas neriaIMG_18072013_141337

 

 

 

 

Nors prieš nėrimą jaudinausi, tačiau turiu pripažinti, kad po vandeniu jaučiausi pakankamai ramiai. Vykdžiau instruktoriaus nurodymus „prasipūsti“ ausis ir be jokių nesklandumų mėgavausi povandeninio pasaulio vaizdais. Instruktorius rankos pirštų ženklais vis pasidomėdavo ar man viskas gerai bei rankos judesiu nurodydavo į kurią pusę plauksim. Vėliau sužinojau, kad buvom panėrę į 6 metrų gylį. Vandens temperatūros pokyčiai dugne puikiai jautėsi, bet hidrokostiumas leido jaustis patogiai visą pasinėrimo laiką. Nuskendusių laivų ar povandeninių miškų neišvydau, bet tai juk buvo pirmoji pažintis su nardymu ir savęs išbandymas, „apsiuostymas“, ar nardymui ir man pakeliui. Prieš nerdamas tikėjausi, kad pamatysiu daug žuvų. Teko nusivilti, bet nuotaika pagerėjo, kai povandeninės kelionės pabaigoje dugne žolėse išvydau margašonės lydekos uodegą. „Kilas bus“, pagalvojau. Arčiau kranto ešeriukų būriai lydėjo dvi keistas, iš galvos burbulus leidžiančias ir kojomis maskatuojančias būtybes. Kur esu nesiorientavau, tik pajutau, kad pastebimai atšilo vanduo. Supratau, kad artėja krantas. Po kelių akimirkų visas „apsipatenkinęs“ įkvėpiau gaivaus oro gurkšnį ir dalinausi įspūdžiais su savo eilės laukiančiais klubiečiais. Su instruktoriumi po vandeniu jaučiausi saugus. Kartais atrodydavo, kad virš manęs plaukiantis instruktorius net nelaiko manęs, o leidžia pačiam žengti pirmuosius žingsnius po vandeniu. Didelis DĖKUI jam už šią povandeninę kelionę. Ot kiaulė… net vardo nepaklausiau iš to džiaugsmo. Atsigavęs po pirmųjų išnėrimo akimirkų, nusivilkau kostiumą ir perdavęs visą įrangą kitam „liptonui“ (čia mus taip vadino narai, nes mes jiems kaip arbatos maišeliai, kuriuos reikia paimti už virvutės ir nardinti į vandenį J) nuskubėjau virti burokėlių sriubos pietums. Nardymas išsekina fiziškai, todėl išsekusių ląstelių pastiprinimas tikrai pageidautinas. Paskutiniai nardytojai ropštėsi iš vandens, merginos sėdėjo ant suoliuko ir dalinosi nepakartojamais pirmo karto įspūdžiais, o likusieji ant lieptelio ištikimai laukė artėjančių vandens burbuliukų ir klausėsi narų vado Valerijaus pasakojimų apie Baltijos jūroje nuskendusius piratų lobius.

Sertifikatus gausime vėliau. Dėl techninių kliūčių gamtoje tai padaryti buvo sunkoka. Padėkojome klubo „Amfibija“ kolektyvui ir pakvietėme bendrų pietų. Tiek daug sriubos dar nebuvau viręs. Buvo ir kartojančių. Puikus įvertinimas virėjui 🙂 .

Keletas laisvų valandų iki išvykimo į šaltojo karo muziejų Plokštinėje. Nėra kada ilsėtis. Vėl užpuolame tinklinio aikštelę. Žaidimo kokybės progresas akivaizdus. Aplinkiniai poilsiautojai net nedrįsta prisijungti, nes mato, kad žaidžia profesionalai. Prie aikštelės sėdintys sirgaliai gana vangūs. Matyt mėgaujasi prisiminimais apie nardymą ir sočius pietus. Susitvarkome stovyklavietę, susirenkame šiukšles, atsisveikiname su stovyklautojais ir pasukame link buvusios raketinės bazės (buvusi požeminė raketų paleidimo aikštelė), šiuo metu vienintelio Europoje tokio tipo muziejaus. Kadangi ten lankausi jau antrą kartą – pirmą kartą iki atnaujinimo ir dabar po rekonstrukcijos, todėl daug neišsiplėsiu. Tiesiog ten reikia nuvažiuoti ir viską pamatyti savo akimis. Klubiečių nuotrauka, ko gero, ilgam taps legendine ir vainikuojančia pažintinio bei aktyvaus savaitgalio pabaigą.

IMG_18072013_141403

IMG_18072013_141354

IMG_18072013_141410

kareiviu kruva

 Žemaitijuo bova laba faine 🙂

Viktorija ir Žydrūnas

Šį kartą turėjome galimybę savaitgalį praleisti Žemaitijoje. Pradėjome nuo ekskursijos po Telšių miestą bei jo apylinkes. Pirmą kartą abu apsilankėme Telšiuose esančiame Alfredo Jonušo Japonijos-Kinijos muziejuje. Pamatėme, ką šis žmogus yra sukūręs savo rankomis. Turėjome galimybę pasidaryti ten gražių nuotraukų, taip pat monetos pagalba suskambinti varpelį. Man nepavyko, tačiau dviems mūsų kompanijos vyrukams (Žydrūnui ir Edmundui)  pasisekė. Šaunuoliai vyrai, išbandė savo jėgas, o dar prisiminimui parsivežė dovanų 🙂 Toliau sekė pasivaikščiojimas po Telšių miestą, bei jame esančias lankytinas vietas. Šauniosios gidės Sigitos dėka daug sužinojome ir pamatėme.

Na, o toliau vykome įsikurti nakčiai prie Platelių ežero. Skanūs šašlykai – ačiū labai dar kartą sakome Tomui. Daug nuoširdumo, šypsenų ir juoko pasakojant anekdotus 😀 (ačiū visiems už suteiktą juoko dozę 😀 Mums ir dabar smagu prisiminti 🙂 Visas vakaras buvo labai šaunus, tad beliko su nekantrumu laukti RYTO…

Kas ryte? skani sriuba, instruktažas ir tai, dėl ko, ko gero dauguma atvyko – nardymas Platelių ežere!!! Buvo daugiau nei SUPER. Ne tik mes, bet ir dauguma mūsų kompanijoje esančių žmonių buvo labai patenkinti ir paklausti, ar norėtų dar kada nors pakartoti nardymo malonumą, nedvejodami atsakė TAIP. Mes su Žydrūnu taip pat !!! 3 dienas užgultos ir skaudančios mano ausys vis tiek nesukėlė neigiamų emocijų ar dvejonių. Tikrai patiko..

Kai kas nors paklausia, kaip savaitgalis, aš su šypsena tariu, jog buvo nuostabu. Ačiū labai norime pasakyti Sigitai, be kurios šios išvykos, ko gero, būtų nebuvę. Ačiū visiems, kas prisidėjot prie puikiai praleisto laiko ir buvot kartu!  Buvo faina, o nardymo malonumą dar būtinai pakartosim.

 

Julija

Praėjęs savaitgalis su ALL paliko tiek gerų įspūdžių, kad prisėdus apie tai rašyti, sustingsta klaviatūra (norėjau rašyti plunksna 🙂 ). Nežinia, nuo ko pradėti. Tiek visokio gėrio pamačiau, patyriau, kad sunku apsakyt trumpai, aiškiai, lakoniškai ir įskaitomai. Tačiau įspūdžių yra pilnos kišenės ir dar ilgai jo nuotaikos sklandys po gaivų vasarišką orą…

Su nuostabia ALL kompanija vykome į Telšius. Ten aplankėme „japonišką“ sodelį (pastarasis man kokčiai nepatiko. Patiko tik trešnės, kurias šeimininkas leido skabyti. 🙂 ), senovės lietuvių sodybą-muziejų, patampėm avinėliui už ragų, pašėrėm „žemaitukus“ arklius, prisivaikščiojom ant kojokų, prisikvatojom, pasidžiaugėm nuostabiai išpuoselėta aplinka…

Paskui netikėtai užsukom į Tarptautinę Skautų Stovyklą, kurioje vienas iš vadovų mums visiems aprodė skautų stovyklos įvairius niuansus. Kas nėra to matęs, tam buvo labai įdomu. 🙂 O kas matęs ir buvęs, tam buvo dar įdomiau. 🙂

Telšiai man pasirodė labai gražus miestas. Labai gražus! Patrauklus savo gėlėtais šaligatviais, jaukiais skvereliais, gražiomis bažnyčiomis, sutvarkytais parkais, mažomis bronzinėmis skulptūromis,  banguojančiais kalneliais; visur, kur pažvelgsi,  pašonėj boluojančiu ir mirguliuojančiu ežeru. Visada traukiantis sugrįžti, pabūti, sužinoti…

Dieną vijo gaivus vėjas, o vakaras nuvijo mus į Platelius. Įsikūrėm palapines, stovyklavietę, kas išsimaudė, kas tinklinį pažaidė, kas pasėdėjo, kas pasifotografavo, kas anekdotų paskaldė, kas šašlykų prikepė, kas  pagulėjo, kas pamiegojo, kas paplepėjo… Oras lepino gaivia vėsa ir šilta saule. Maloniai nusėdę ant krėslų, paklotų ir pievų ilsėjomės su jauduliuku laukdami rytojaus nardymo. Giedojom Lietuvos himną susikibę už rankų, o sutemus sutūpėm prie laužo ir traukėm senas lietuviškas populiariąsias dainas. 🙂 Sklandė geruma ir ramuma…

Rytas netruko išaušti. Kaip ir kirbantis jaudulys įsižiebė viduj ruošiantis nerti…

Buvo įdomu. Norisi dar. Nepaisant, kad mane išgąsdino įsipainiojimas į žoles ant dugno, vis tiek nerti norisi vėl. Tai ekstremalu ir nepaaiškinamai smalsu. Adrenalinas garantuotas!

Po nardynių ir smagaus nuovargio atgaivino Tomo išvirta barščių sriuba su grybais, Uch!!! Kaip kirto visi! Neliko užmiršti ir mūsų šaunūs instruktoriai bei jų vadas. 🙂 Visi „lapnojo“ barščius, kad net ausys linksėjo! 🙂 🙂 🙂  Dar pažaidę, dar pasėdėję, dar pamiegoję, dar prisidūkę ežere, dar atsigėrę kavos ir saulės, palikom stovyklą iki kitų kartų…

Paskutinis taškas buvo padėtas Šaltojo Karo Muziejuje Platelių miškuose. Įspūdis buvo padarytas. Mano fantazija pripiešė daug vaizdų – kaip gyveno, dirbo kareiviai bei karininkai, kaip statė visi požeminę bazę rankomis, kaip kasė šachtas, kaip vežė raketas naktimis ir atsargiai dėjo į vietas. 🙂 Atsargiai – ne tas žodis! J Po visos ekskursijos ir įtemptos vaizduotės pasijutau galutinai pavargusi ir prisisėmusi įspūdžių, įvykių bei nuotykių iki visų kraštų. Palengva mintys skrido link namų…

Dar draugiškai papietavę „Karčemoje“ ir aptarę savaitgalį su klubiečiais ALL‘iečiais, pasisupę, apžiūrėję įspūdingąsias užeigos kerteles, apsikabinę ir išsilingavę į šalis, išsiskirstėme… Ilsėtis. Sukelti nuotraukų į kompiuterius. Persisiuntinėti jas vienas kitam. Arbatos atsigerti. Ramybę susirasti. Tiesiog pasidžiaugti…

Apibendrinant keliais žodžiais visus įspūdžius, tai ką aš galiu pasakyti – buvo nuostabu!!! 🙂 Pakartot!!! 🙂  Ir niekada neprarasti humoro jausmo
.

Taip pat skaitykite...

rfwbs-sliderfwbs-sliderfwbs-sliderfwbs-slide