Kęstutėnų žygis

Veikla:  Kęstutėnų žygis

Data: 2014 04 12

Dalyviai: Edgaras, Edita, Kęstutis, Mindaugas, Žydrūnas.

20140412_161816Edgaras

Žygiuose nueiti kilometrai didėja, patirtis kaupiasi, norisi išbandyti vis kitus ir sudėtingesnius pėsčiųjų žygius, laukiama, kuomet vėl bus galima eiti į žygį. Tokius pagrindinius bruožus pajunta kiekvienas, kuris „užsikrečia“ žygių liga. Užsikrečia gerąją to žodžio prasme. Simboliška, tačiau pati pirmojo A.L.L. veikla klubo istorijoje buvo pėsčiųjų žygis, mūsų logotipe taip taip centre yra pavaizduotas žygiuojantis Alaliukas. Džiugu, jog žygių liga klube užsikrečia vis daugiau klubo narių ir neturime jokių problemų surinkti bent vieną ekipažą nuvykti į tolimesnius žygius.

Kęstutėnų žygis buvo ilgai lauktas. Atstumas neatrodė ypatingai didelis – 32 kilometrai. Žygio organizatoriai pasistengė, nes starto vieta buvo Lyduvienuose. Šios gyvenvietės išskirtinis bruožas – didžiausias Lietuvoje geležinkelio tiltas. Kol dalyviai grožėjosi tiltu, atlikau visas starto registracijos procedūras ir pirmyn į žygį. Buvo smagu, buvo šlapia, buvo Jėga!

20140412_163624Žydrūnas

Sudalyvavau antrajame savo žygyje- „Kęstutėnų“. Po pirmojo žygio pasimokiau, kad avalynę reikia rinktis atsakingai. Taigi šiam žygiui pasirinkau kitus batus, ir kad nepateiktų netikėtų staigmenų, prieš žygį išbandžiau, kaip batai sutaria su kojom einant ilgesnį nei 10 kilometrų atstumą. Kadangi batai po išbandymų pasirodė geri, tai nusprendžiau su jais įveikti visą 32 kilometrų žygio atstumą.

Oras žygiui pasitaikė geras, rytas buvo vėsus ir apniukęs, bet nelijo. Pradėjus žygiuoti oro temperatūra pradėjo kilti, nors saulės per debesis nesimatė. Bet ir lietaus neišvengėm, teko pasivaikščioti ir per lietų. Lijo neilgai ir dėl to žygio nuotaikos nesugadino. O žygio pabaigoje saulė praskyrė debesis ir pasveikino mus sėkmingai įveikus žygį.

Prieš žygį reikėjo nuvykti į žygio starto vietą. Nors kelionė ir prasidėjo anksti ryte, visi buvome laimingi, jog išaušo žygio diena ir buvom pasiruošę įveikti visą 32km žygio maršrutą. Į žygio starto vietą nuvykome anksčiau, kad galėtume neskubėdami prisiregistruoti ir nebūtų streso prieš žygį. Laukimas, kol prasidės žygis neprailgo (bent jau man). Pasiklausėm organizatorių padėkos žodžių, sulaukėme starto ir pajudėjome. Pajudėjo didžiulė masė žmonių, aplenkti lėtesnius žygeivius buvo sudėtinga, todėl reikėjo taikytis prie visos minios ėjimo greičio. Įveikus pirmuosius kilometrus žygeiviai pradėjo skirstytis pagal greitį, kas greitesni veržėsi į priekį, lėtesni atsilikinėjo, mes ėjome vidutiniu greičiu, taigi nematėme nei pirmųjų, nei paskutinių žygio dalyvių. Žygio organizatoriai tikrai atsakingai paruošė trasą, visa trasa buvo pažymėta, tad pasiklysti buvo beveik neįmanoma. Net ir einant mišku matėsi trasos žymėjimai. Trasa buvo įvairi buvo ir asfaltuotų kelių, miesto gatvių, žvyrkelių, miško keliukų, miško takelių ir tiesiog miško. O įveikus daugiau nei pusę trasos, organizatoriai paruošė staigmeną- trasą nukreipė į šlapią miško dalį. Pamačius pelkes iš pradžių kilo mintis, kad pasiklydom, bet pažiūrėjus atidžiau pamatėme, kad esame trasoje ir reiks rasti kelią per pelkes. Pradžioje nemalonu buvo šokinėti nuo kupsto ant kupsto, bandyti išlaikyti pusiausvyrą ant nuvirtusių medžių, šakų. Kojų sausų išnešti nepavyko, teko įbristi, ir išsipurvinti. Nors ir teko braidyti, bet esu dėkingas organizatoriams už tokia staigmeną. Žygis turi būti ne tik ant asfalto, turi būti visokių kelių, būtent toks ir buvo šitas žygis. Taipogi žygio organizatoriai pasirūpino ir kareiviška koše, išėjus iš pelkingo miško kareiviai mūsų laukė su koše ir šilta arbata. Kaip jau pradžioje minėjau batus pasirinkau tinkamesnius žygiams, nors ir ne pačius geriausius. Kontrolės punktuose teko suteikti kojoms profilaktine pagalbą. Bet tai žygio neapsunkino tiek, kad reikėtų eiti kenčiant skausmą. Iki kitų žygių!

20140412_135641

Taip pat skaitykite...

rfwbs-sliderfwbs-sliderfwbs-sliderfwbs-slide