Lazerių karai

1483339_686682188029162_1932048381_nData: 2013 11 23

Vieta: Taikos pr. 139, Klaipėda, PC BIG, nuotykių centras CRAZZY CITY.

Dalyviai: Raimonda, Edgaras, Aurimas, Agnė, Kęstutis, Viktorija, Žydrūnas, Darius, Edita, Mindaugas.

Kadangi šiais metais į dažasvydį nesusrinko žmonių,kaip elternatyvą Edgaras pasiūlė išmėginti lazerių karus. Mano manynu tai labai vyriška veikla. Kadangi ne visi šautuvai buvo veikiantys, mes su Agne kaip kompencaciją, turėjome galimybę pašaudyti iš pniaumatinio šautuvo.

Viktorija

…Šeštadienis. Sudalyvavome dar vienoje įdomioje, „šlapioje“ ir linksmoje veikloje. Lazerių kovos – tai veikla, kurią su Žydrūnu išbandėme pirmą kartą. Laukėme ir spėliojome kokie iššūkiai mūsų lauks ten, kur dar nė karto nebuvome.

O dabar trumpai apie nuotaikas, įspūdžius ir tai, dėl ko tikrai verta kartoti šią veiklą (galbūt  ir ne vieną kartą). Pasiklausėme trumpo instruktažo apie lazerius, apie tai, kaip juos „pakrauti“, kol dar nesibaigė „šoviniai“. Kur nueiti ir į kurį tašką taikyti norint laimėti daugiau taškų mūsų komandai. Komanda mūsų buvo puiki. 3 vyrai ir viena mergina. Nesijaučiau dėl to nejaukiai. Priešingai, labai džiaugiausi turėdama tvirtą užnugarį. (chi-chi). Įėjome į tamsų, erdvų kambarį (labirintą) , kuriame mūsų laukė išbandymai. Pradžia buvo aiški, žinojome ką turime daryti, tad nieko nelaukdami ir nusiteikę kovingai pradėjome šaudyti į oponentus. Man iš pradžių buvo šiek tiek nedrąsu. Kodėl? Ogi todėl, kad kai mane „pašaudavo“, liemenė, kurią vilkėjau labai suvibruodavo ir aš tuo metu sustingdavau. Jaučiausi neįprastai su šarvais ant pečių, kurie vibravo ir švietė 😀 🙂 .Norėjau pažiūrėti ar viskas su manimi gerai ir toliau bėgdavau šaudyti varžovų. „Cypalinė“ – taip mane apibūdino kai kurie A.L.L. klubo žmogeliukai, nes cypaudavau, kai tik pataikydavo į mane :D. Cypimas nuskambėdavo ne tik visame labirinte, bet ir koridoriuje girdėjosi. (Ak, tos emocijos, liejosi per kraštus.) LaZerių kovos nepavojingas ir neskausmingas užsiėmimas. Nors…Galėjo skaudėti nebent Dariui. Geležinis žmogus – net atsitrenkęs į vieną iš labirinto sienų  neišėjo iš žaidimo, o nusivalęs kraujuojantį antakį grįžo padėti iškovoti pergalę. 2:1. Laimėjo RAUDONŲJŲ komanda. Gerai jau gerai, nugalėjo d-r-a-u-g-y-s-t-ė. Iš labirinto po 3-jų raundų išėjome su šypsenomis veiduose, blizgančiomis akimis ir noru pakartoti šį nuostabų nuotykį. Dar. Dar. Dar. Man ir Žydrūnui labai patiko šį pramoga. Buvo smagu. Ačiū Raimondai, kad sutiko suorganizuoti lazerių kovą.

Darius

Šeštadienio popietė, aš sutartu laiku ( na gal šiek tiek ankščiau 🙂 ) laukiau prie PC „BIG“ sutartoje vietoje. Kaip nekeista, pasirodo atvykau pirmas. Tai teko luktelėti keletą minučių kol pradės rinktis liaudis. Didžiam nustebimui visi atvyko laiku ir nevėlavo, nors organizatorė ir tempė iki paskutinės minutės 😀

Sugužėję į vidų apžiūrėjome vidaus interjerą, į akis krito įdomus sprengimas pritaikyti vamzdžius ir jų sujungimus. Visai neblogai atrodo J. Aptarnaujantis personalas mielai mus priėmė, bet informavo, kad vienas įrangos komplektas yra išvežtas remontui ir vienu metu galės žaisti tik 9 asmenys, o mūsų tai 10. Mūsų Agnytė pasiaukojo būti ta kuri „sėdi ant suolelio“. Nors kaip kompensacija, gavo galimybę pamiklinti akį tire.

Po instruktažo kaip naudotis ginklais ir žaidimo esme pasidalinome ekipuote (man teko būti raudonųjų komandoje), ir pradėjome. Viso lauke 3 turai. Pirmas turas buvo labiau pažintinis kur teko susipažinti su kliūčių labirintu, sugalvoti taktika kuria skinsimės kelią į pergalę. Pirmas turas pralėkė labai greitai. Kova buvo nuožmi kuri baigėsi raudonųjų komandos pergale. Trumpa pertrauka, bendrų taisyklių nusistatymas ir toliau kovoti. Šis turas man buvo linksmiausias. Įpusėjus turui ir „skraidant“ labirintais kaktomuša susidūriau su komandos nariu. Siauri koridoriai ir susidūrimas su 2 metrų kliūtimi rikošetu nuėjau į sieną kur stovėjo solidus vamzdis, kibirkštys akyse ir aš jau visas „apsipatęnkinęs“ einu i poilsio kambarį užsilaižyti prakirsto antakio. Susitvarkiau žaizdas ir toliau į kovą. Trauma nesutrukdė mūsų komandai laimėti ir galėjome pasidžiaugti 2 pergale :). Trečią turą „leidome“ laimėti ir priešininkams. Tegu pasidžiaugia ir jie nors vieną kartą :D. Viso žaidimo metu Edgaras buvo kaip šašas ant užpakalio. Vis kur užlindęs laukė aukos. Nežinau ar čia man taip sekėsi užlėkt ant jo ar jis čia tyčia taip stengėsi, bet susidūrimu neišvengta :). Kęstutis niekšelis vis suspėdavo mane nušauti pačiu netinkamiausiu momentu :).

Reziumė, užskaitau tokia veiklą su gera kompanija. Ačiū Raimondai už organizacija :).

Edgaras

Lazerių karų laukiau su dideliu nekantrumu, nes tai mano srities pramoga. Esu išbandęs dažasvydį, šratasvydį, stalo strateginius karinius žaidimus ir visi jie paliko tik teigiamus įspūdžius. Apie lazerių karus buvau daug girdėjęs, bet dalyvauti iki šiol dar neteko.

Susitikome visi sutartu laiku, nes organizatoriai įspėjo, jog laikas normuotas. Tiesa, tų normų nelabai patys laikėsi 🙂 Atvykus informavo, kad vienas šautuvas sugedo ir „oi kaip blogai, kad Jūsų 10, negalėsit visi žaist“. Riebus minusas už tokius šposus įstaigos atstovams, nes Raimonda gi rezervavo visą aikštelę ir pramogos organizatorius buvo informavusi, kad mūsų bus 10. Kadangi esame draugiški, tai greitai tarpusavyje išsprendėme šią problemą ir po labai trumpo instruktažo ėjome žaisti. Žaidimas buvo pati įdomiausia dalis, todėl apie tai daug plačiau.

Buvome paskirstyti į dvi komandas – raudonųjų ir žaliųjų. Pradžioje žalių buvo vienu asmeniu daugiau, bet tai jokio pranašumo nesuteikė, net priešingai vienu taikiniu gi daugiau 🙂 žaidėme tris kartus po 20 minučių. Salė padaryta įdomiai, prietema, daug visokių slėptuvių, landynių ir įvairių kelių link priešų bazės. Pagrindinis tikslas buvo pataikyti į priešų bazę, nes už tai duoda daug taškų. Viso žaidimo metu salėje skambėjo aktyvi muzika, kuri labai derėjo visame fone. Aplinka nuteikianti azartiškai kovai ir tokia kova buvo :).

Pirmas žaidimas prasidėjo be jokių žvalgytuvių, iškart visi puolėme į ataką. Priešininkų atstovė Viktorija kiekvieną kartą po pataikymo į ją suklykdavo, todėl buvo nesunku susigaudyti kur yra bent keli kiti žaidėjai ir pasirinkti kitą kelią link jų bazės. Priešininkų bazė ir buvo pagrindinis mano taikinys, kurią pašoviau ne kartą. Įsigudrinau pasislėpti šalia priešų bazės ir palaukti, kol vėl ją galėsiu pašausi. Varžovai bėgdavo aplink ir kartais manęs pasislėpusio už statinės nepastebėdavo. Po žaidimo maniau, kad prieš priešininkus laimėjome „į vienus vartus“, bet kai pamačiau rezultatus negalėjau patikėti, kad pralošėme 2 taškais…. hmmm per pertraukėlę kompiuterio ekrane išanalizavau rezultatus ir tapo aišku, kas yra kas pas mus komandoje ir kas yra lyderiai pas varžovus. Pasirodo gynyba šlubavo ir kelis bėgančius zuikius komandoje turėjome… bet nieko, prieš akis laukė dar du žaidimai, tikrai atsigriebsime 🙂

Antras žaidimas, gynyba tvirtesnė, bet prie varžovai neatsilieka. Staiga kilo nedidelė panika, nes mūsų kareivukas Darius nusprendė, kad mūšis be kraujo nėra tikras mūšis. Kažkaip jis įsigudrino pataikyti į strypą ir prasiskelti antakį ir susimušti žandą…. Nieko, randai puošia 🙂 Pasinaudoję sumaištimi su Kęstučiu gerokai apšaudėme varžovų bazę, bet po žaidimo rezultatai buvo vėl ne mūsų naudai….

Paskutinis žaidimas buvo 4×4. Mintyse džiaugiausi, kad jėgos bus lygios ir mes galėsime parodyti, kad galime gerai kovoti. Pradėjome atakuoti nuo pat pradžių, užkirtome pagrindinius varžovų kelius. Įsigudrinau net kelis varžovus užspeisti į kampą, ir kai tik iškišdavo nosį ar kitą kūno vietą būdavo „nukepti“. Taip ir smaginausi pora minučių, varžovai pyko, bet nieko negalėjo padaryti. Patariau jiems pasikviesti pagalvos, tai pasikvietė… iš mano komandos atstovą, kuris tiesiai pas juos nubėgo ir tapo išsigelbėjimo skydu… Na nieko, gi žaidėme dėl linksmumo ir įdomumo, be strategijos bendros, tai nėr ko pykti 🙂 Kai jau varžovai pabėgo iš kampo teko imtis kito plano. O planas buvo paprastas: greitai atbėgti, apšaudyti varžovų bazę, palaukti, kol jie atbėgs jos gelbėti ir tuos „bėgikus“ lazeriu pasvilinti 🙂 Taktika pasiteisino, nes paskutinį žaidimą laimėjome daugiau nei įtikinamai, o mano surinkti 19 000 taškų glostė širdį 🙂

Apibendrinat galiu pasakyti tik viena: SUPER PRAMOGA! Fiziškai aktyvi, nes po jos visi buvome šlapi, skatina bendravimą ir verčia kurti strategijas. Svarbiausia, jog žaidžiant neskauda!

P.S. Dariau, čia gal paprieštarausi 🙂 , bet kai pašautas bėgai ne pro duris, o tiesiai į sieną supratau, kad skausmas tau tiesiog patinka 😀

 

Taip pat skaitykite...

rfwbs-sliderfwbs-sliderfwbs-sliderfwbs-slide