Lietuvos žygeivių festivalis

Veikla: Lietuvos žygeivių festivalis

Data: 2013-08-02-04

Dalyviai: Darius,  Raimonda, Edgaras.

2013_Festivalio_plakatas

Žygeivių festivalis šaunus renginys.  Šiemet jį išbandėme pirmą kartą, tačiau renginys vertas pakartojimo. Pakartojime tikiuosi, jog dalyvaus ir daugiau klubo narių, nes tai yra ne tik žygis, bet ir viso savaitgalio graži šventė.  Pagrindinis mūsų dalyvavimo tikslas buvo žygio medaliai, jį ir įvykdėme. Verta pridurti, kad gavome daug daugiau: du vakarus gyvą muziką,  spektaklį,  nuostabią stovyklavietę. Maloniai nustebimo Raimonda, kuri pirmą kartą dalyvavo tokio tipo renginyje.  Matėsi, kad jai buvo pabaigoje sunku žygiuoti, tačiau garbingai laikėsi ir įveikė visus 40 km. Svarbiausia, kad nebuvo jokio dejavimo ir jokio negatyvo! šaunuolė! Na, o Darius išbandė save patį. Pirmą dieną nenorėjo palaikyti kompanijos ir nužygiavo 40 kilometrų, bet antrą jau kantriai žygiavo šalia 20km. Manau, jog jis taip pat turės ką atsiminti, kurį laiką žygio jam neleis pamiršti jo skaudančios kojos  🙂

Raimonda

raimondaIšugdyta ištvermė visų pirma yra menas nepalūžti, išlikti, kad ir į kokią sudėtingą gyvenimo situaciją patektum. Psichologinis pasirengimas yra lygiai toks pats svarbus, kaip ir fizinė ištvermė bei žinios.

Ištvermės ugdymas – tai tam tikra piramidė, kurios pagrindas yra ryžtas, atkaklumas ir valios jėga. Kita piramidės dalis yra žinios. Jos ugdo pasitikėjimą savimi ir išsklaido baimę.  Žygiavimas yra paprasčiausias ir pagrindinis žmogaus atliekamas pratimas, leidžiantis pamatyti gamtos harmoniją ir suprasti, kad natūralūs jos ištekliai yra riboti ir aplinka turėtų būti saugoma. Pėsčiųjų žygiai skatina fiziškai tobulėti, ugdo ištvermę.

    Buvo nuostabiai praleistas laikas išbandant save.

Darius

Šiais metais kaip nekeista daugėja žygių mano sąskaitoje. Taip ir šis žygis „Lietuvos žygeivių festivalis“ galima sakyti man buvo ekspromtas. Kaip sakant solidariai palaikydamas Edgarą ir norėdamas išbandyti save, pasirašiau provokacijai J.

20130803_150047Penktadieni po darbų sutartu laiku išvykome į Jurbarką. Atvykus net anksčiau nei planavome, nulekiame į registracijos vietą, ten teko apsisprendinėti kokiam atstumui nusiteikęs žingsniuoti. Pradžioje galvojau apie 2×20, paskui apetitas kilo ant akių ir nusprendžiau 2×30. Susitvarkę formalumus patraukėme į stovyklavietę.

O stovyklavietė nustebino savo dislokacijos vieta šalia Nemuno ir gražiu vaizdu į jį. Lengvas minusiukas, kad palapines reikėjo statyti ant šlaito, bet tai minusas kurį užgožia vaizdas J.

O stovyklavietė buvo įrengta tikrai neblogai. Biotualetų pakankamas kiekis, vanduo atsiprausimui ir atsargų papildymui. Įrengta scena, kur buvo vedama vakarinė programa su muzikantais ir šokiais šalia scenos visas 2 dienas. Taip pat ir maitinimo punktas, kur išalkę ir ištroškę galėjo įsigyti maisto ir gėrimų. Už tokią stovyklavietę verta pagirti organizatorius.

Taigi atvykome, nuskanavome aplinką ir nusprendėme kur įsikursime su savo ištaigingom palapinėm J. Taigi savo „apartamentus“ įsirengę prisėdome atsigaivinti ir atsigauti po pasiruošimo darbų, bei aptarti laukiančius išbandymus. Aš nebūčiau aš, jei nepasisunkinčiau užduoties J.  Galutinis apsisprendimas buvo ryte žingsniuoti ne 30, bet 40 km. ir sekančią dieną atsipalaidavimui prisijungti prie Edgaro ir Raimondos žingsniuojant 20 km. Kaip paskui paaiškėjo, kad nebereikalo pasirinkau kitai dienai mažesni atstumą.

Išaušo didžioji diena. Pakilau 7.30, lengvas pasiruošimas žygiui, atsargos papildytos, nuotaika pakyli. Kulniuoju į starto vietą. Ten pasitikslinau ar bus fiksuojami startuojantys. Diena nusimato graži ir šilta. Galima sakyti, kad organizatoriai „užsakė“ tikrai gerą orą tokiems reikalams J. 8.00 Išlenda apsimiegojęs vienas iš organizatorių ir žaismingai paklausia: „ko čia stovite, eikite, eikite“ :D. Taip prasidėjo mano ilga kelionė Jurbarko apylinkėm J.

veliavaŽingsniavosi lengvai, kilometrai likdami vienas po kito man už nugaros. Pirmą punktą  pasiekiau sąlyginai greitai per 1.10, o atstumas apie 8 km. Kaip paskui pastebėjau, punktai buvo išdėstyti panašiu atstumu. Nusprendžiau, kad tempo mažinti neverta, o labiau reiktų paspartinti ir lenkti konkurentus taip išsiveržiant į priekį. Nors ir už greičiausiai finišavusius ir neapdovanoja, bet konkuravimas savo darė J. Judinom bulkas į priekį. Labai lėtai, bet užtikrintai lenkiau kitus žygeivius ir iki 2 punkto buvo aplenkti didžioji dalis, liko tik 5 priekyje. 3 punkto kontrolieriai pasirūpino žygeiviais pagalvodami, kad pasistiprinti iš sodo surinktais obuoliukais greičiausiai neatsisakys. PS.: obuoliukai buvo skanūs ;). Na kagi, liko tik 5 priešininkai priekyje, reikia lėkti toliau. Pasileidęs į priekį, nebesutikau nei vieno žmogeliuko iki pat 3 punkto nei iš priekio nei mane bandė kas pasivyti. 3 punkte pasirodė spartuolis iš 30 km. Distancijos, kuris nenorėjo užleisti savo pozicijos savo kategorijos konkurentams. Trumpai persimetus keliais žodeliais, atsižymėjus pas kontrolierius vis bandau pavyti tuos 5 niekšelius kurie toks įspūdis, kad bėgte nubėgo į priekį L. Ir kaip buvo apmaudu, kad ir iki sekančio kontrolinio punkto nepavyko pasivyti tu „bėgikų“, ech… 4 punkte sutikau jau visą būrį žygeivių iš 20 km. Susisiekus su Edgaru, pasirodė, kad ir jie kelios minutes iki kontrolinio punkto. Luktelėjau jų, tuo pačiu atsipūčiau, atsigaivinau vėsiu vandeniu iš organizatorių parūpintu kanistrų J. Kadangi jau po 20 km. Pradėjau justi iš kur kojos dygsta, reikėjo ir jas atpalaiduoti. Štai pasirodė ir Edgariukas su Raimonda. Iš Raimondos veido išraiškos supratau, kad ji ir jaučia iš kur kojos pas ją prasikalė J. Tuo labiau mano spėjimus ir patys patvirtino J. Pasilabinome, pasidalinome įspūdžiais. Pradžioje planavome, kad likusius kelis km. žingsniuosime kartu, paskui sumąsčiau, kad reikia tęsti kelionę tuo pačiu tempu ir pažiūrėti realius rezultatus kaip man sekėsi įveikti tokį kelią. Palinkėjome vienas kitam gero kelio ir į kelią. Čia dar tas pats spartuolis iš 30 km. Išlėkdamas iš KP šūktelėjo, kad žino kur gauti šalto alaus. Sutikit, kad sunku atsilaikyti karštą dieną šalto alaus :D.

visi

Paskutiniai km. iki finišo buvo tikrai jaučiami labiau. Vien tai, kad kelias buvo su daug tiesiųjų, o tai vizualiai patolino kelią. Kuo toliau tuo labiau norėjosi matyti finišą. Jei ne kojų maudimas, tikriausiai butų galima ir dar prasukti lengvą 40 km. ratuką, bet tai paliksim gal kitam kartui J.

Pagaliau matomas miesto ribos ženklas nuteikia optimistiškiau, finišas jau čia pat, ranka pasiekiamas J. Dar keli km. ir štai aš vietoje. Užtvirtinu savo kelionės rezultatus ir žingsniuoju i stovyklą. Ten manęs laukia poilsis, vėsus prūdas kuris leido atsigauti po sunkios kelionės.

Taip pat skaitykite...

rfwbs-sliderfwbs-sliderfwbs-sliderfwbs-slide