Minijos žemupio regata 2013

Veikla: Minijos žemupio regata 2013

Data: 2013-08-10

Dalyviai: Tomas, Julija, Edgaras, Sigutė, Arvydas, Monika, Vitalija, Darius (+ Dariaus sūnūs Dainius ir Ignas), Žydrūnas, Viktorija, Artūras, Agnė, Sandra, Linas, Kęstutis, Raimonda.

Svečiai: Pranciškus su Viktorija, Linas su Alina ir Stasys iš Rietavo.

Klaipėdos rajono turizmo informacijos centras ir Klaipėdos rajono savivaldybės administracija kasmet organizuoja „Minijos žemupio regatą“. Idėja surengti regatą kilo 2005 m. vykdant projektą „Rekreacinės infrastruktūros vystymas Minijos žemupyje ir Kuršių marių akvatorijoje“ (PHARE 2002 Bendradarbiavimo abipus sienos Baltijos jūros regione programa), kadangi Vakarų Lietuvoje yra menkai išplėtotas vandens turizmas. Regata tradiciškai vyksta rugpjūčio mėnesį, kuomet gausus būrys dalyvių varžosi dėl Klaipėdos rajono mero įsteigtos taurės. Pirmąją regatos dieną vyksta pramoginis plaukimas nustatytu maršrutu, o antrąją dieną dalyviai varžosi skirtingose vandens turizmo priemonių klasėse bei sporto rungtyse. Varžybų nugalėtojui atitenka Klaipėdos rajono mero taurė, prizininkams įteikiami diplomai, atminimo taurės, padėkos raštai, o regatos metu „pasižymėjusiems“ dalyviams įteikiamos šmaikščios nominacijos. Regatos dalyvių laukia ne tik srauni Minijos upės vaga, įspūdžių kupinas plaukimas, bet ir nuotaikinga vakaro programa bei gardi pajūrio krašto žuvienė.

Kaip ir kiekvienais metai, A.L.L. klubo nariai ir svečiai prisijungė prie gausaus regatos dalyvių būrio. Veiklos dalyvių įspūdžiai jūsų dėmesiui.

TOMAS

Tai, ko gero, labiausiai klubiečių laukiama vasaros veikla. „Vasaros pabaigai – pats tas“, kaip pasakytų Monika. Minijos žemupio regata – baidarių, linksmų ir aktyvių žmonių fiesta. Burbuliatoriams čia ne vieta. Na, o jeigu tokių ir pasitaikė, tai tikiu, kad su savimi vis tiek išsinešė dalelę geros nuotaikos.

Šiais metais man teko garbė ir rūpestis organizuoti šią veiklą. Koks ten rūpestis, tik artimiau ir dažniau bendraudamas su klubiečiais juos geriau pažinsi. Mums pasisekė – spėjome įšokti į nuvažiuojantį regatos registracijos traukinį, kuris sustojo gerokai anksčiau nei organizatoriai planavo. Pasirodo, norinčių dalyvauti šiais metais buvo kaip niekada daug. Užsiregistravo 200 dalyvių. Noriu pasidžiaugti ir pasveikinti klubiečius, nes visi dalyvaujantys labai operatyviai man pristatė dalyvio registracijos mokestį. Pinigėliai buvo pervesti organizatoriams, baidarės rezervuotos, tad galėjom laukti  ir be streso.

6 mašinos ir 21 irkluotojas šeštadienį (rugpjūčio 10 d.) pajudėjo iš Klaipėdos link Minijos upės į stovyklavietę „Minijos senvagė“. Džiugu, kad sena tradicija (papildyti kiaulę taupyklę po vieną litą už pavėluotą minutę) leido papildyti kiaulaitę 5 litais. Pirksim ledų ir vaišinsimės visi kartu :). Stovyklavietėje mūsų jau laukė Artūras iš Rietavo su draugu Stasiu. Taigi, A.L.L. komandą sudarė 7 bolidai, 23 irklo broliai ir seserys – gausiausia šių metų regatos komanda. Valio draugai! Mes, ko gero, to net nepastebėjome, bet tai jau buvo artėjančio triumfo ženklas. Tiesa, lietus… Galėjo Naglis Šulija labiau pasistengti.

Dariui3 IMG_2295

Kaip visada, oficialaus atidarymo metu kalbas rėžė organizatoriai ir Klaipėdos rajono meras. Po organizatorių įtikinėjimų, kad lietus užsakytas kartu su baidarėmis, mums tikrai pasidarė ramiau. Komandų kapitonai ištraukė eilės tvarkos, kuria startuos komandos, numerius. Labai norėjau, kad A.L.L. komanda startuotų pirmoji, lygiu vandens keliu, be provėžų. Nežinau, ar čia minties galia, ar laiminga ranka, bet mano rankose švietė Nr.1. Dabar suprantu, kad tai buvo dar vienas ženklas.

Greitu žingsniu sulipom į pirmojo reiso autobusą ir nuriedėjom starto vietos link į Raguviškes. Atrodė, jog važiavom kas į sodą, kas grybauti. Starto vietoje radome kaip silkes suguldytas baidares. Teisėjų nesimatė.

Dariui

Truputis chaoso starto vietoje nestebino, tačiau ir nedžiugino. (Dabar truputį pabūsiu burbuliatoriumi.) Teisėjai ryškiai nesusitvarkė su savo pareigomis suvaldyti dalyvius, kurie kaip pasimetę viščiukai blaškėsi ir ieškojo sau tinkamos baidarės, bandė išsiaiškinti, kaip ir kada čia reikės startuoti. Aš suprantu, kad staliukas prie upės ir žemėlapių dalinimas (apie tai vėliau) startuojantiems yra gerai ir būtina, tačiau viršuje, ant kranto (iš kur teisėjų visiškai nesimatė) blaškėsi dalyviai… Ir visi, aišku, norėjo laimėti :). Mieli teisėjai, suprantu, koks sunkus ir atsakingas jūsų darbas, tačiau tikiuosi, kad iš savo klaidų pasimokysite ir kitais metais jūsų bus daugiau bei kiekvienas pasiskirstysite, kas už ką atsakingas, nes akivaizdu, kad vien išleisti dalyvius į regatą ir registruoti jų laiką nepakanka. Organizatoriai, manau, taip pat atkreips į tai dėmesį. O kas liečia žemėlapius (kuriuose nurodyti trasoje paslėpti atsižymėjimo punktai), tai linkėčiau organizatoriams ir teisėjams visas detales suderinti gerokai iš anksto, nes dabar iki atėjęs į starto vietą kaip komandos kapitonas aš turėjau visai kitokią informaciją, nei išaiškėjusioji jau leidžiant baidares į vandenį.

Taigi. Lietus lyja toliau, truputis chaoso padeda neprarasti realybės jausmo. Pagaliau vandenyje visa A.L.L. komanda. Šiais metais turime du ekipažus, kurie baidares ir irklus čiupinėja pirmą kartą (Žydrūnas su Viktorija ir Linas su Alina). Jie šaunuoliai – nepanikuoja ir daro tai, kas jiems yra sakoma. 21 km regata prasidėjo. Lietus ir toliau karaliauja. Burbuliatorių nesimato. Visi linksmi. Super! Turim informaciją, kad orientacinis ruožas prasidės už 4 km. Vaikystėje labai mėgau žaisti slėpynes, tačiau kaip išaiškėjo vėliau, įgūdžius jau praradau. Bet akivaizdu, kad teisėjai tokių įgūdžių neprarado, nes atsižymėjimo punktai buvo tiesiogine ta žodžio prasme – paslėpti. Pabaigoje buvo ir tokių, kurie pasakojo istorijas apie tai, kad krante atradus punktus, nerasdavo skylamušių. Matyt, konkurentai pasidarbavo :). Nenustebčiau, kad parinkdami atsižymėjimo taškus, teisėjai tiesiog pravažiavo keliu palei upę, parinko didesnius brūzgynus, dilgėlynus ir net nepažiūrėjo, ar bus galima toje vietoje išlipti į krantą. Na, o jeigu ir pažiūrėjo, tai, ko gero, buvo giliai įtikėję, kad regatos dalyviai yra kalnų ožiai. O reikėjo labai nedaug – tiesiog patiems praplaukti trasą ir išbandyti savo kailiu.

Jeigu jie tai padarė, tuomet prašyčiau kitą kartą neužmiršti, kad visame kame egzistuoja Pareto dėsnis, kurio esmė yra tai, kad 20% priežasčių lemia maždaug 80% pasekmių. Šis dėsnis galioja ne tik verslo pasaulyje, asmeniniame ir visuomeniname gyvenime, bet ir Minijos žemupio regatoje. Šiuo atveju 80 procentų regatos dalyvių, tarp kurių buvo ir naujokų, atvyko nusiteikę tiesiog gerai praleisti laiką ant vandens ir pasimėgauti Minijos vaizdais. Na, o likusieji 20 procentų tiesiog degė aistra lenktyniauti ir nugalėti. Asmeniškai aš iki pat starto buvau įsitikinęs, kad orientacinės varžybos ir bus skirtos tiems 20 procentų. Ir Eureka! Aš klydau. Visi dalyviai gavo po žemėlapį ir pirmyn. Aha, o kai kurie gi net nemoka normaliai priplaukti prie kranto. Jokiu būdu nesakau, kad mintis padaryti orientacinį ruožą buvo netikusi. Kaip tik atvirkščiai, džiaugiuosi ir sveikinu už naujas idėjas, kurios pagyvina regatą, tačiau akivaizdu, kad šiais metais buvo persūdyta su orientaciniu etapu. Tikrai norime, kad kažkas panašaus būtų ir per kitas regatas, tačiau, jeigu jau daromos komandinės, o ne asmeninės varžytuvės, labiau pritaikyta visiems dalyviams. Na, gana apie tas orientacines.

Lietus už kiekvieno posūkio. Norisi maudytis, nes vanduo „kaip arbata“. Komanda išsibarstė. Retkarčiais susitinkame su pavieniais savo komandos dalyviais. Pasivaišiname užkandžiais ir gėrimais. Žinome, kad ten, kažkur priekyje, plaukia tie, kurių rezultatas turės įtakos visai komandai. Sutinkame Artūrą su Stasiu. Artūras išdidžiai išpyškina, kad surado keturis punktus iš penkių ir sielvartauja, kad kažkur vieną jų „pateriojo“. O aš nesuprantu, kaip jis tuos keturis surado… Kažkaip jokio pavydo. Tik džiaugsmas :). Į galvą braunasi mintis, kad kitais metais būtų smagu plaukti visiems kartu. Jau seniai mano akys krypsta į šią gražuolę vandens galiūnę.

Dariui1

Po truputi jau norisi kirsti finišą, nes lietus permerkė kiaurai. Vienas protingas žmogus yra pasakęs, kad ilgai būti lauke peršlapus yra nesveika. Reikia klausyti protingų žmonių. Finišą kertame taip pat netikėtai, kaip ir startavome. Čia irgi savi niuansai, bet jau niekas nebesvarbu, nes trasa įveikta! Išlipę į krantą stovyklą randame tuščią. Visi šildosi ir džiovinasi mašinose J. Abudu su porininke Julija drebėdami kaip epušės lapai žingsniuojame link savo šilumos šaltinio. Nuotaika puiki. Tikrai. Iš organizatorių sužinau, kad iš 200 užsiregistravusių dalyvių plaukė 177. Matyt, lietaus pasibaidė.

Sušilę pradedame galvoti kur čia pastogę susirentus. Visi draugiškai statome improvizuotą stoginę iš futbolo vartų ir tento. Architektūros konkurse, manau, gautume prizą už novatoriškumą. Įtariu, kad pasaulyje iki šiol dar niekas nebandė to atlikti taip, kaip tai padarėme mes. Elementas su mašina, manau galėtų būti užpatentuotas, nors vartai, manau, taip pat įdomus variantas.

Dariui2

Poilsiavietės teritorijoje esantis vigvamas suteikė jaukesnį prieglobstį komandos dalyviams. Indėniška dvasia, rusenanti šlapių malkų ugnis ir kylantis dūmas pro vigvamo viršuje esančią skylę buvo tikra palaima išvargusiems klubiečių kūnams. Juokas, dainos, Julijos gimtadienio sveikinimai, šašlykų aromatas ir dūmai iš vigvamo sklido iki pat tamsos, kai prasidėjo šokiai. Mėgstantys pašokti tikrai turėjo ką veikti.

Rytas išaušo saulėtas ir netgi karštas. Antroji diena buvo kupina sporto rungčių – futbolas surištais porininkais, tinklinis, žvejo bato mėtymas į tolį, smiginis. Pasilikusieji per naktį ir atvykusieji antrą dieną aktyviai dalyvavo rungtyse. Ypatingai dėmesį traukė futbolo varžybose nepabūgusi surišta su porininku lakstyti Raimonda. Ji, kaip komandos slaptasis ginklas, painiojosi po kojomis priešininkams ir tokiu būtu išgelbėjo mūsų komandą nuo dar daugiau įvarčių. Jei rimtai, tai didelis ačiū, Raimonda :). Stasys pasirodė atletiškas vyrukas (išsiaiškinome, kad Rietave „kultivuoja“ krepšinį), todėl tampyti Artūrą paskui save jam nesudarė jokių sunkumų. Atskiro pagyrimo verti Dariaus vaikai  – 8 ir 12 metų  berniukai, kurie drąsiai stojo į vartus ir nepabūgo stiprių varžovų smūgių. A.L.L. komanda šiose futbolo varžybose sąžiningai laikėsi olimpinio principo.

Tinklinio varžybos 4×4, A.L.L. iečių tarpe susilaukė daugiausiai dėmesio. Netgi dvi komandos bandė kovoti dėl aukso. Vyrų komanda, nors ir nepasiekė olimpinių aukštumų, tačiau puikiai atliko savo funkciją – nuvargino varžovus. Didelis dėkui Edgarui, Pranciškui, Dariui ir Artūrui. Antroji komanda buvo mišri. Aš, Kęstutis Montekristas, Sigutė ir šlubuojanti Viktorija. Nors varžybose svarbiausia buvo permušti kamuolį per tinklą arba tiesiog numesti kamuolį priešininkams (kur jie jau patys mums pelnydavo tašką), tačiau tai jokiu būdu nesumenkina komandos narių pastangų. Kęstutis prisipažino, kad tinklinį žaidė antrą kartą (pirmas kartas buvo Vinetu kaime prieš mėnesį) ir še tau kad nori – čempionas! Nors aikštelėje ir pasimetęs, tačiau stojęs prie linijos servuoti Kęstutis virsdavo tikru žvėrimi. Tikiu, kad priešininkai iki šiol sapnuoja tiesiog fantastiškus jo servus. Sigutė tyliai, kaip darbinis arkliukas prakaitavo gynyboje ir keldavo kamuolį, kurį lengvu rankos judesiu nukreipdavau į priešininkų aikštelės pusės pačias netikėčiausias vietas. Viktorija, nors ir pasitempusi koją, spirgėjo aikštelėje ir klaidinančiais judesiais vedė priešininkus iš kantrybės, ir greitais bei netikėtais šuoliais atsidurdavo ten, kur krisdavo kamuolys. Beveik visi setai buvo laimėti „sausai“. Kad ir kiek aš asmeniškai būčiau prisidėjęs prie pergalės, dar kartą turėjome progą įsitikinti, kad komandinis darbas gali nuversti kalnus. Čia panašiai kaip ir krepšinyje. Rinktinėje gali žaisti nors ir penki Valančiūnai, tačiau be profesionalių gynėjų ir įžaidėjo, kuris jam perduos kamuolį po krepšiu, komanda bus… nulis.

Žvejo bato mėtyme ilgai pirmavo Stasys, tačiau pabaigoje jį kažkas pralenkė. Matyt, naktį slapta treniravosi. Smiginio varžybose nenorėdami labai daug skylių padaryti lentoje, stengėmės, kad strėlytės lentos nepasiektų. Patekusieji į finalą dar labiau stengėsi nesužaloti lentos.

Antra diena įpusėjo, kepta mėsytė garavo ant stalo, sporto rungtys ėjo į pabaigą. Saulės spinduliai lūžo į gražuolę Mero taurę, padėtą ant apdovanojimų stalo. Pamenate, pradžioje rašiau apie pranašiškus ženklus? Susumavus visų rungčių rezultatus, pagrindinis Minijos žemupio regatos prizas – Mero taurė, atiteko A.L.L. komandai! Kaip pasakė Edgaras: „Metų tikslas įvykdytas!“.

Daugumos dalyvių krūtines puošė medaliai, rankos laikė gražuolius diplomus, maišeliuose slėpėsi saldainių kalnai, o visų dalyvių veiduose švietė šypsenos. Kaip pasakė renginio organizatorė, Gargždų Turizmo informacijos centro darbuotoja Inga: „Minijos žemupio regata neįsivaizduojama be A.L.L. komandos“. Didžiulis ačiū Ingai už jos indėlį organizuojant regatą. Be Ingos Minijos žemupio regata netektų pusės savo žavesio.

Paskutinis akcentas – kava su saldainiais „Lukoil“ degalinėje prie įvažiavimo į Klaipėdą buvo gražus komandinis atsisveikinimas ir tarsi visko vainikavimas. Gulėdami ant žolės ir žiūrėdami kaip iš dangaus leidžiasi parašiutininkai, pajutome, kaip mums visiškai nesinori skirstytis…

IMG_2389 IMG_2427

LINAS IR ALINA

Minijos žemupio regata A.L.L. svečio akimis (tiksliau rankomis)…

Su žmona į šią regatą mus pakvietė Tomas ir Julija. Dvejojome nuo pat pradžių – koks gi sveiko proto žmogus pirmą kartą gyvenime leisis į bemaž 20 km kelionę baidarėmis?! Nerimą bei abejones kėlė ir mūsų sinoptikų prognozės (dažnai klaidingos nuspėdamos saulėtus orus, bet gana tikslios lietingųjų dienų atžvilgiu), pranašavusios nuolatinį lietų ir nesilpną vėją. Tačiau ko gi nepadarysi gero kaimyno labui?

Deja, visos baimės išsipildė – lietus pylė visas 5 regatos valandas (dar kelias prieš ją ir kelias po jos), buvo šlapia, šalta ir ilgu (5 valandas britų gamintas plastmasės luotas su irklu be žiedų, saugančių nuo vandens tekėjimo į rankovę pastarąjį iškėlus, nėra pati jaukiausia transporto priemonė, ir dar pliaupiant lietui).  Visgi reikia pripažinti, kad gamtos atskleisti vaizdai plaukiant Minija atpirko didžiąją dalį nepatogumų (depresiją padėjo įveikti ir nuolatinė Tomo ir Julijos globa, atsisakant asmeninių rekordų ir laisvės plaukti kur ir kada nori). Luotą (t.y. baidarę) keliskart teko traukti nuo seklumos, lipti iš jos lauk, bristi, stumti ir tai buvo visai smagu, nes Minijos vandens temperatūra buvo aukštesnė nei baidarėn prilytojo.

Laukėm pabaigos, bet tuo pačiu norėjosi plaukti ilgiau…jeigu tik tas lietus būtų nustojęs.. Todėl pamačius finišą apėmė tas dvejopas jausmas, kai kas nors pasiūlo prie blynų arba uogienės arba grietinės, o tau norisi abiejų.. Nusprendę, jog tą dieną jaunatviškų malonumų mums jau pakaks, šventėn grįžome kitą dieną, nešini termosu kavos naujiesiems ir seniesiem draugams bei džiaugdamiesi nušvitusiu dangumi. Pasvaidę smiginį, pamėtę žvejo guminį batą, paragavę šašlykų, pabendravę su A.L.L. veteranais ir prieteliais vėl buvome užklupti lietaus. Ne kitaip, tai buvo ženklas iš „dangaus“, jog regata ir visa šventė pagaliau turi pasibaigti. Tik jau išvykę sužinojome, kad A.L.L šiais metai laimėjo Mero taurę! Sveikinam visus kietakakčius Aleliečius ir linkime jums geros kloties šiam nelengvam aktyvaus laisvalaikio sklaidos kelyje 😉 Lahaim!

EDGARAS

Šiemet organizuota jau aštuntoji „Minijos žemupio regata“. Septyniuose jų teko dalyvauti, bet nė viena nebuvo tokia šlapia, kaip šiemetinė 🙂 Prieš regatą galvoje kirbėjo vienintelė mintis: „Na, ar pagaliau pavyks mums iškovoti pagrindinį trofėjų – Mero taurę?“. Pradėkime apie viską nuo pradžių.

Orų prognozės visą savaitę sukosi kaip kazino ruletė. Pranašavo tai lietų, tai giedrą, tai trumputį lietutį, kol galiausiai grįžo į pirminę prognozę ir apsistojo ties lietučiu. Nors koks ten lietutis, tikrų tikriausias lietus.  Susitikimo vietoje lynojo, tačiau visi tvarkingai laukė starto. Beveik, visi… bet čia jau Tomas, kaip organizatorius, pa(si)kalbės 🙂 Neilgai trukus mūsų kortežas pajudėjo starto vietos link. Važiavau paskutinis, todėl visus puikiai mačiau. 7 automobilių rikiuotė atrodė jėgiškai, kai jau užgriuvom, tai visi iškart. Oras tikrai nelepino, bet vėjelio nebuvo, todėl šalčio nejaučiau. Iki starto standartinė procedūra – registracija, sveikinimo kalbos, baidarių išsirinkimas. Nuo starto ir prasidėjo… Kaip aš vėliau praminiau – su zapu link finišo. Tokioje prastoje baidarėje dar neteko sėdėti. Kėdės pritvirtintos kniedėmis ir slankiojo, priveržti jų nebuvo su kuo, atsispyrimo pedalo vieno nebuvo, irklai abu lygiagretūs ir palūžę taip, kad net jaučiau kaip vanduo juos atgal šiek tiek linkteldavo, vandens apsaugų jokių… Baidarių tiekėjas dar bandė ją taisyti įkišdamas pagalį…. be komendantų šioje vietoje. Nu neapsižiūrėjau visiškai. Pradžioje dar užtrukome, kol su Sigita susidirbome, nes abu norėjome vadovauti. Irklais nepasidaužėme, tačiau jos kėdę atitraukė atgal, kad „turėčiau kur kojomis įsispirti“. Iki atsispyrimo buvo toli, bet dėl artimo sėdėjimo jos irklas man palei pat nosį praeidavo 🙂 Nenuostabu, kad tokioje situacijoje jau greitai vienas petys atsisakė dirbti… bet variau sukandęs dantis iš paskutiniųjų. Gryno greičio neturėjome, todėl stengėmės kompensuoti gaudydami upės srovę. Tikėjausi atsigriebti per orientacines, bet jau pirmame taške suplyšo mano abu sandalai, tai dar likau ir basas…. O ir iki taškų reikėjo keliauti per dilgėles, kurios dydžiu konkuravo su mano ūgiu… Lyg ir taip bėdų būt buvę maža, tai dar ir vieną tašką pražiopsojom, gavom baudos.  Jau kai nesisekė, tai nesisekė. Tačiau mūsų užsispyrimas pasiteisino, nes galutinėje įskaitoje likome antroje vietoje! Neįtikėtina ir labai smagu 🙂 Šaunuoliai abu!

Po plaukimo tai jau šalom kaip reikiant, tad sulindom į mašinas pasišildyti. Lietus trauktis nenorėjo. Sigita okupavo vienintelį stovyklavietėje buvusį vigvamą, kuriame tilpo visa A.L.L. komanda. Įtariu, kad visos likusios komandos į mus labai pavydžiai žiūrėjo, bet kas pirmesnis, tas greitesnis 🙂 Vakaro linksmybės prasidėjo. Pasveikinome Juliją gimtadienio proga, smagiai pašnekėjome, pabendravome, o toliau šokiai pokiai 🙂

Antroji diena buvo labai graži. Pradėjome ją su skaniaisiais Tomo šašlykais ir į sportines rungtis! Smagiai pažaidėme futbolą, pamėtėm strėlytes, žvejo batą, o pirmoji A.L.L. komanda tinklinio aikštelėje nušlavė visus varžovus! Visai tai lėmė, kad mero taurė pagaliau mūsų! Valio, valio, valio! Labai džiaugiuosi visais tais, kurie nepabūgo prasto oro ir buvo karto abejas dienas, buvo išties linksma ir smagu! Padėka Tomui, kuris puikiai suorganizavo šią veiklą!

VIKTORIJA IR ŽYDRŪNAS

Šį savaitgalį (Rugpjūčio 10-11 d.) teko garbė pirmą kartą gyvenime sudalyvauti Minijos žemupio regatoje 2013. Plaukimas baidarėmis greičio ruože paliko daugiausia emocijų jau vien todėl, kad lietui lyjant visą dieną mes dar turėjome jėgų irtis link finišo taip atkakliai – pabaigti tai, ką pradėjome labai norėjome. Pabaigėme. Plaukimas baidarėmis – puiki vasariška pramoga, kuri tinka mėgstantiems aktyviai leisti laiką. Kaip ir sakė veiklos organizatorius Tomas – „Nėra blogo oro – yra tik kiauros valtys“. Mums nuotaikos nesugadino pliaupiantis lietus. Vakare mūsų laukė daug teigiamų emocijų – pradedant skania Tomo gaminta vakariene, baigiant šokiais iki paryčių (oi buvo linksma!). Antrą regatos dieną taip pat turėjome gana aktyvios  veiklos – dalyvavome sportinėse rungtyse, (patiko viskas, ką teko išbandyti), o ir puikus oras mus lepino. A.L.L. klubo nariai įrodė, jog  geriausi iš geriausių šiais metais esame mes visi, prisidėję prie plaukimo baidarėmis ir kitą dieną vykusių varžybų.  Visi privalome ir toliau siekti aukščiausių rezultatų, kad ir kur būtumėme, kad ir ką veiktumėme. Kitais metais sudalyvauti dar kartą noro turime! Didelis ačiū Tomui už suorganizuotą veiklą ir skanų maistą. Iki pasimatymo kitose veiklose.

Kęstutis Montekristas

Ilgai laukta rugpjūčio 10 diena pagaliau atėjo. Išaušo rytas, kuris mus paitiko lietumi. Susirinkome visi prie degalinės, buvom net 7 ekipažai!! Oho! Jau vien važiavimas link vietos atrodė įspūdingai. Kai nuvažiavom į stovyklavietę „Minijos senvagė“  vis dar lijo. Teko laukti automobiliuose, kol prasidės renginys, bet tas laikas neprailgo, smagiai pasišnekučiavom kas su kuo.

Prasidėjo  „MINIJOS ŽEMUPIO REGATOS 2013“ atidarymas, jo metu pasisakė keletas visuomenės veikėjų, pasveikino dalyvius ir palinkėjo sėkmės. Visi regatos dalyviai gavo pirštines, kad irkluojant nenutrintų rankų (vistiek man nutrynė ).

Po atidarymo kalbų visi buvom susodinti į autobusą ir nuvežti į starto vietą už maždaug 20 kilometrų nuo stovyklavietės.  Ten mums buvo išduotos baidarės, irklai, liemenės ir žemėlapiai, kuriuose nurodyti kontroliniai punktai. Tuose punktuose reikėjo pažymėti žemėlapius.

Pirmą kartą teko plaukti baidare ir apskritai irkluoti. Pradžioje buvo gal kiek sunkiau, bet išmokau. Kai su Raimonda priplaukėm pirmąjį kontrolinį punktą, teko man išlipti į krantą, brautis pro krūmynus, dilgėlynus. Šakos braižė kūną, o dilgėlės gėlė kojas, viso to nepaisydamas bėgau link pirmo punkto, grįžti buvo sunkiau, nes reikėjo pataikyt į tą pačią vietą, kur manęs laukė Raimonda. Išlindau šiek tiek ne ten, tai manęs priplaukė paimti. Krantas buvo nepatogus įlipti, tai teko kišti koją į vandenį, kuri į dumblą susmego iki pusės.. Po šio punkto atsisakėm visų kitų, sugalvojom, kad užteks mums tik pasiplaukiojimo J. Ilgainiui susiderinom su Raimonda savo judesius ir gan neblogai plaukėm, nepaisant to, kad mus pradžioje aplenkė nemažai baidarių. Buvom sustoję užkąsti sumuštinių ir javinukų, bei gurgštelti skanaus gėrimo. Tada vėl kibom į darbą ir stipriais yriais nusiyrėm į priekį. Kažkaip netikėtai greitai atplaukėm iki orientavimosi rungties finišo ir atidavę žemėlapį startavom greičio ruože. Beje, vis dar lijo, tai stipriau, tai silpniau. Beplaukiant pamatėme iškeltą regatos vėliavą ir už vingio finišą. Štai taip ir baigėsi mūsų pasiplaukiojimas, atplaukėme vieni iš pirmųjų ALL :).

Belaukiant kol visi susirinks (ypatingai laukiau Viktorijos ir Žydrūno, nes pas juos mašinoje buvo mano sausi rūbai), Sigutė pasiūlė pasišildyti. Nuėjome į vigvamą ir ten šildėmės. Kai visi susirinko, persirengėme ir įsikūrėme vigvame. Vigvamas vienas, o mūsų daug, tai iškėlėme ALL vėliavą, kad visi žinotų, jog čia okupuota teritorija J. Viduje net šašlykus kepėme…

Kai nustojo lyti jau buvo vakaras. Pasistatėme palapines ir sėdėjome lauke prie stalo. Buvo labai smagu, ore skraidė juokeliai apie moteriškus šnabždesius J. Jau visai vakare prisijungėme prie vykstančios diskotekos iš šokome, šokome, šokome…

Išaušus rytui… Tiksliau, Tomui pradėjus skaldyti malkas prie galvos, teko keltis J. Skaudančia galva prisėdau prie stalo, pasišildyti prieš saulutę… Oh kaip gera buvo J. Vienas po kito pradėjo iš palapinių lįsti kiti ALL`iškiai. Nuėjome atsigaivinti Minijos vandeniu. Neilgai trukus ir vėl buvo gardžiųjų Tomo šašlykų.

Įsidienojus, gal apie kokią 11 val. prasidėjo registracija į turnyrus. ALL`iškiai dalyvavo visur, kur tik buvo galima sudalyvauti: tinklinio turnyras, smiginis, žvejo bato metimas, futbolas. ALL tinklinio komanda nepaliko varžovams vilčių ir nušlavė varžovus be pasigailėjimo ir paėmė pirmą vietą. Beje, toje komandoje buvau ir aš J. Kituose žaidimuose sekėsi prasčiau, bet tai mums nesutrukdė gauti pagrindinį regatos prizą.

Vykstant apdovanojimams, ALL komandai teko ne vieną kartą kelti užpakalius nuo suolų ir spausti organizatorių rankas.

Reziumuojant visą savaitgalį, sunku apsakyti žodžiais, kaip buvo smagu ir gera. Su tokia smagia kompanija jokios kliūtys ir joks oras nesutrukdys gerai praleisti laiką.

Visų jūsų – Montekristas

Taip pat skaitykite...

rfwbs-sliderfwbs-sliderfwbs-sliderfwbs-slide