Naktinis pėsčiųjų žygis „Klaipėdos sukilėlių keliais” 2013

Veikla: Naktinis pėsčiųjų žygis „Klaipėdos sukilėlių keliais” 2013

Vieta: Priekulė-Klaipėda

Data: 2013 01 18-19

Dalyviai: Darius Auškelis, Edgaras Vaškaitis, Tomas Kasperaitis.

Svečiai: Pranciškus Budrius

Šiek tiek istorijos.

Prieš 90 metų Lietuva jėga prisijungė Klaipėdą. Įvyko vadinamasis Klaipėdos sukilimas – lig šiol pati sėkmingiausia, geriausiai suplanuota Lietuvos politikų, diplomatų, slaptųjų tarnybų ir kariuomenės operacija, kurios dėka valstybė gavo uostą, o per jį – išėjimą prie jūros.

zygis

Darius

Šiemetinis žygis man buvo jau antras. Pirmoji kelionė Lietuvos laukais, keliais ir pajūriu buvo prieš 2 metus. Kaip ir šiemet, oras buvo kaip užsakytas. Tai viena iš džiaugsmingiausiu momentu kai meteorologai apsiriko ir žadėtu šalčių neteko pajausti J. Šiemet buvau įpareigotas atlikti visus formalumus susijusius su mūsų šaunios komandos dalyvavimu žygyje. Suderinti transportą (čia man padėjo broliukas, jam didelis ačiū), užregistruoti komanda tiek elektroninėje erdvėje tiek starto vietoje. Beje kas liečia registracija elektroninėje erdvėje tai buvo šiokiu tokiu nesklandumu su organizatorių svetaine. Nenorėjo ji su mumis bendrauti nors tu ką. Jau maniau, kad taip ir nepavyks užregistruoti ir teks viska starto vietoje derinti. Bet paskutinėm dienom kai jau baiginėjosi registracijos terminas viskas atgijo ir pajudėjo iš mirties taško. Registracija pavyko ir gavau patvirtinimą. Beliko tik laukti tos dienelės kada galėsime pasipilti į kovą su kilometrais .

Likus kelioms valandoms pajudėjome iš pradinio taško su transportu surinkinėti šaunuoliu pasiryžusiu įveikti tuos bauginančius, o gal ir ne kilometrus. Pirmas Tomas, Pranciškus ir pagaliau paskutinysis Edgaras. Kelias netolimas, lekiam i starto vieta. O starto vietoje mus pasitinka spūstys kaip karo metu prie duonos J. Kariškiu transportas visur kur tik pažvelgsi, o su kariška uniforma visur, net nusispjauti nebuvo kur J. Šiemet nustebino registracijos naujoves. Padaryta atskira eilė komandų vyresniesiems ir suskirstytos nr. prie kurio stalo kam eiti registruotis. Tik ne visiems pasisekė taip kaip man, kad prie man skirto stalo ilgai laukti nereikėjo. Registracija baigta, suderintas išvykimo laikas ir paskutinės minutės moraliniam ir fiziniam pasiruošimui. 21.10 pajudėjom iš starto vietos.

Kelio pradžia buvo ganėtinai linksma dėl iš galo ėjusios komandos kuri plėšė lietuviu liaudies dainas. Tik tas jų optimizmas prigeso po keliu kilometru ir kartkartėm koks atsibusdavo su vienu kitu garsesniu tonu. Kadangi nenorėjom, kad mus kas lenktu, teko paspartinti žingsni ir dėti kitiems per šonus. Tik greit pastebėjom su Pranciškum, kad mūsų šaunieji keliautojai Edgaras ir Tomas įtartinai atsilieka.

Nežinau kokias jie ten diskusijas vedė, bet matomai jiems dviese buvo gerai . Nepadėjo ir bandymai moralizuoti ir pakelti motyvacija. Matyt ne toki metodą pasirinkau, gal kita karta reiks išbandyti kitokį būdą . Trečdalį kelio nuėjus atsirado mūsų kelyje toks Andrius. O veikėjas toks įdomus. Matomai, kad prie tamsos būtų daugiau drąsos apsivalgė „ledų“. O drąsos jam netruko J. Pradžioje pradėjo piktintis tuo, kad per „Velivijos“ langus spiginam jam akis ko pasėkoje kelio nemato, o paskui gera atkarpa gailėjosi mūsų, kad mes naudojamės žibintuvėliais .

Nežinau ar mus mano technologines naujoves apgaudinėjo ar organizatoriai, bet ties žadėtu 13,9 km. pusiaukelės ir maitinimo punkto neradome. Ji aptikome gerokai tolėliau. Maitinimo punktas buvo pilnas keliautoju. Visi kimšo koše pasigardžiuodami ir tikriausiai nei vieno neatsirado kuris pasakytu, kad ji buvo ne gardi J. Pasistiprinę mažumėlę keliam sparnus įveikti likusius kilometrus nuo Kairiu poligono iki Klaipėdos maniežo. Kilometrai labai neprailgo, Pranciškus nors ir su lengvais negalavimais neatsiliko nuo mano tempo ir visą kelionę palaikė man kompanija. O Tomas su Edgaru kaip ir prieš tai laikė apsauga užnugaryje labai saugiu atstumu. Pasiekus Klaipėda, pakeleiviu jau nesimatė, matomai sutiko koki priešą ir ji neutralizavo, kad mus neužpultu iš užnugario J. Kol dėjom sparčius žingsnius, kilometrai likdavo užnugaryje ir mes vis artėdavom link finišo. Kelyje sutiktos komandos ėjo nebyliai ir susikaupusios. Matomai susikoncentravusios į paskutinius kilometrus ir metrus. Ėjom ir mes nenuleisdami tempo kol pasiekėme finišą.

Finišą pasiekėme po 4 val. ir 34 min. o nueitą atstumą atvaizdavo 27,49 km. skaičiai. Kadangi komanda nebuvo pilna, teko luktelti kol pasirodys Tomas su Edgaru. Tada pasiėmėm apdovanojimus. Trumpa fotosesija ir į namučius.

P.S. Smagu buvo prasieiti, kartosim tai kitais metais, o šiais metais dar laukia kiti maršrutai.

Edgaras

Kvieslio į naktinį žygį misiją šiais metais savanoriškai apsiėmė Darius. Aš jau žinojau, ką reiškia eiti naktį ir dar sausio mėnesį. Nėra taip baisu ar šalta kaip daug kas galvoja. Šiemet manęs įkalbinėti dalyvauti šiame žygyje nereikėjo, nes jau seniai turėjau mintį, jog būtų šaunu sudalyvauti 2013 metų žygyje.

Prieš žygį nemažai skaičiau apie 1923 metų sausio įvykius ir įvykusį „sukilimą“ sausio 15-ąją dieną. Istorikai šia tema yra daug pasisakę, todėl šios temos labiau plėtoti kaip ir neverta. Žygio naktį pranašavo labai šaltą, net iki – 15 laipsnių. Turėdamas tai omenyje atitinkamai ir pasiruošiau. Apsirengęs buvau kaip tikras svogūnas: apatinę kūno dalį dengė 3 „lukštai“, o viršutinę net 5 „lukštai“. Kas jau kas, tačiau šaltis tikrai nebuvo baisus, žygiuojant buvo labai komfortiška, gal net kiek per šilta. Sinoptikai vėl nepataikė su prognozėmis ir stulpelis terodė – 7. Mano manymu, tai labai didelis jų šūvis pro šalį…

Šiemet žygio maršrutas buvo apie 27 kilometrus, startavome Priekulėje ir per Dituvą, palei Vilhelmo kanalą ir Klaipėdos Minijos gatve atžygiavome iki lengvosios atletikos maniežo. Tačiau apie viską nuo pradžių.

Starto vietoje laukti neprailgo. Darius derino registracijos formalumus, o mes su kitais žygeiviais tiesiog laukėme, nužiūrinėjome kitus dalyvius, kalbėjomės ar „lindėjome“ savo mobiliuose telefonuose. Šis žygis pats populiariausias Lietuvoje. Organizatoriai jau po žygio teigė, jog šiemet žygiavo beveik 1500 žygeivių. Didžiąją dalį sudarė ne pavieniai žygeiviai, o organizuotos grupės, įvairių organizacijų, kuopų, dalinių atstovai. Vieną tokią grupelę sudarėme ir mes. Startas smagus, ir iškart Darius pasileido sprinto žingsneliu… Keistas sprendimas, žinant, jog prieš akis laukia didelis atstumas, o už atėjimą pirmam niekas nemokamo medalio neduoda, ar per petį nepaplekšnoja. Tačiau Dariui tai buvo nė motais, nes tikriausiai norėjo pasivyti savo nubėgančią jaunystę  Jis mane su Tomu vis atsisukęs ragino, bandė paveikti žingsniuoti sparčiau pasitelkdamas tipiškus kareiviškus juokelius. Kadangi mes esame civiliai, tai Dariaus kareiviški juokeliai mūsų nė kiek neveikė ir mes nepasidavėme jo provokacijoms. Tačiau čia priėjo prie Dariaus ir šalia jo žygiavusio Pranciškaus toks veikėjas Andrius… (kaip paaiškėjo vėliau). Išreiškė didelį nepasitenkinimą, jog šviečiami prožektoriai ir apskritai pasipiktinimą prožektoriaus, kaip tokio prietaiso išradimu. Andrius pasirodo buvo silpnas žygeivis, nes dvelkė nuo jo stipriu gėrimo kvapeliu ir jis tikriausiai tik ieškojo progos žygį baigti ankščiau laiko. Šioje vietoje provokacijoms jau nepasidavė Darius su Pranciškumi. Tomo paraginti Andriaus kompanijos veikėjai savo globotinį pasiėmė atgalios. Žygio metu dar kelis kartus teko matyti šį tipažą, tačiau jis jau buvo visai kitoks. Tylus, ramus, žingsniavo sau vienišas, o galiausiai net šaukiamas vardu nebereagavo… Tikriausiai  laipsniuota energija išgaravo…

Iki pusiaukelės atžygiavome pakankamai greitai. Praėjome simbolinį kontrolės punktą ir jau laukė skani arbata ir grikių košė. Tuo metu aš jau jaučiau pilvo neramumus, todėl košės atsisakiau. Po atokvėpio mano tempas visai sulėtėjo. Pilvas kėlė savo audras, ir bendra savijauta buvo ne kokia. Tačiau laimė nelaimėje… žygio maršrutas ėjo beveik pro pat namus, tad kiek nukrypę nuo pagrindinio maršruto su Tomu apsilankėme pas mane namie. Ramiai patupėjęs vienoje vietoje dar kartą supratau, kiek kartais nedaug trūksta iki visiškos laimės… J Taigi, po nedidelio nuokrypio į šoną atvykome į finišo vietą. Buvome pavargę, skaudančiomis kojomis, tačiau laimingi finišavę.

Iki kitų žygių, kurių nusimato dar ne vienas!

Tomas

Nors man tai buvo pirmasis žygis, tačiau, pasirodo, kad 2013 m. sausio 18-19 dienomis organizuotas tradicinis nakties žygis „Klaipėdos sukilėlių keliais“ buvo jau dvyliktasis jo organizatoriams. Aišku, skaitytojams nereikia priminti, tačiau dėl visa ko pasakysiu, kad būtent šis dvyliktasis žygis skirtas paminėti 1923 m. sausio 15-osios įvykiams, kai Lietuvos kariuomenės daliniai atžygiavo iki Klaipėdos ir užėmė prancūzų prefektūrą. Kitaip sakant – 90 metų jubiliejus. Užsiregistravo nei daug, nei mažai – 1500 žygeivių.

Nelabai įsivaizdavau, kas laukia, nes pranašavo, kad naktis bus šaltoka. Todėl užsimečiau ant savęs storesnį pūkų sluoksnį ir pajudėjau link mūsų būrelio susitikimo vietos Klaipėdoje. Būrelio kapitono Dariaus brolis su savo bolidu mus tiesiog nuskraidino į Priekulę. Starto vietoje, Priekulės I. Simonaitytės gimnazijoje, atrodė, susirinko viso rajono kariškiai… kur pažvelgsi – vien kamufliažai. Mūsų „civiliokų“ buvo labai nedaug, todėl jautėmės išskirtiniai. Darius, kaip tikras kapitonas pusvalandį prasistumdė eilėje prie komandų registracijos ir 21.10 kartu su dviem prie mūsų prisijungusiais keliauninkais, pajudėjom iš Priekulės link Klaipėdos. Starto vietoje skambėjo visa Priekulė nuo žygiuojančių savanorių ir kariškių dainų. Netrukus dainos baigėsi J Buvo smagu… naktis, priekyje laukiantis ilgas kelias, gera nuotaika, spartus žingsnis ir gera kompanija. Žygiavom kaip tikras elitinių karių būrys – Darius su Pranciškum ir dviem pakeleiviais nuolatos priekyje, matyt vykdė žvalgybą, o aš su Edgaru atsilikę apie 50 metrų saugojom užnugarį, kad neduok dieve koks nors Andrius iš pasalų neužpultų… o jei ir užpuls, tai tada mes iš nugaros užpulsim Andrių.

Naktis pasitaikė ne tokia šalta, kaip buvo pranašauta + spartus žingsnis, todėl visą kelią žygiavau be pirštinių. Pasiklysti neteko (nors vėliau skaičiau, kad buvo keletas tokių), nors kur čia pasiklysi su tokiais šauniais vedliais  Pusiaukelėje mus pasitikusi grikių košė ir karšta arbata su cukrumi buvo tikra palaima. Dvi porcijos košės man atrodė, kaip pats skaniausias dalykas man kada nors nutikęs šiam gyvenime, o kur dar galimybė trumpam prisėsti ant suolų ir visai nesvarbu, kad suolai buvo šlapi – storas pūkų sluoksnis mane saugojo nuo tokių netikėtumų. Klaipėda atrodė jau ranka pasiekiama, nes kelio gale kažkur tolumoje matėsi Klaipėdos uosto žiburiai. Bet kaip pasirodė vėliau, tai buvo, ko gero pats ilgiausias, nors ir tiesus kaip styga kelias šiame žygyje. Turbūt daug kam teko pajusti, kad einant į tikslą, tas tikslas net nenori artėti arba netgi tolsta 25 km… tą naktį jaučiau, kad „savo“ kilometrus nuėjau su kaupu. Edgaras, jaučiu, irgi. Finišas Klaipėdos manieže buvo be finišo juostų, fanfarų ir gerbėjų aplodismentų. Atsiėmėme kiekvienam dalyviui priklausančius diplomus. Buvo galimybė įsigyti ir medalį. Na, kaip pirmam kartui man pilnai pakako ir diplomo. Žinau, kad tai buvo tikrai ne paskutinis mano žygis sukilėlių keliais. Medalį pasiimsiu, kai jo nusipelnysiu po kokio antro, ar trečio žygio. Tai buvo puiki proga išbandyti save pakankamai ekstremaliomis sąlygomis. Labai džiaugiuosi dalyvavęs ir sakau – iki pasimatymo kitais metais!

Taip pat skaitykite...

rfwbs-sliderfwbs-sliderfwbs-sliderfwbs-slide