Naktinis pėsčiųjų žygis „Klaipėdos sukilėlių keliais” 2014

Veikla: Naktinis pėsčiųjų žygis „Klaipėdos sukilėlių keliais” 2014

Vieta: Kretinga-Klaipėda

Data: 2014 01 10-11

Dalyviai: Darius, Edgaras, Tomas, Edita, Žydrūnas, Mindaugas.

Svečiai: Arūnas, Donatas, Mangirdas, Neringa.

1507597_10202954432041205_802169468_n

 

 

Ilgai laukta diena išaušo kai galėsime vėl sudalyvauti žygyje solidariai paminint istorinius įvykius ir pramankštinant kojas.

Šiais metais kaip niekad susirinko šaunus mūsų būrys žygeivių iš klubo ir pažystamų rato, net 10 žmogeliukų. O ir bendras žygeivių skaičius džiuginantis, virš 1200. Pasikeitė starto vieta, išleidimo būdas, o ir garbingi kariuomenės atstovai pagerbė žygeivius savo kompanija.

 

Mindaugas

Sužinojęs apie tai, kad po kelių savaičių vyks naktinis Kretinga – Klaipėda žygis, apsidžiaugiau ir tikrai labai norėjau dalyvauti. Todėl mano žodžiai buvo  –  „žinoma varysiu“ . Aišku, aš stengiuosi aktyviai leisti laiką su A.L.L. klubu kiek tik galiu. Sausio 10 d. sutartu laiku, sutartoje vietoje susitikau su klubiečiu ir nieko nelaukę važiavom į Kretinga. Aišku, susitikom su likusiais nariais, pabendravom, „pasifotkinom“ ir išėjom į lauką. Žmonių buvo labai daug. Pagiedojom himną, paklausėm Gnrl. Ltn. A. Pociaus ir Klaipėdos mero V. Grubliausko kalbų, kurie palinkėjo sėkmės ir 22:00 pradėjome žygi. Eidami gatve sutikom nemažai mašinų, kurios pakliuvo į žmonių jūrą ir negalėjo važiuoti ilgą laiką. Pusę kelio pasiekę gavome ir košės ir arbatos atsigerti. Atgavę jėgas mes tęsėme kelionę, na kaip žinom, ne visada visi žygiai būna puikūs, taip ir buvo pirmą kartą vykusiam mūsų nariui, ir jis mums parodė ant kiek žmogus per kančias eina link savo užtarnauto medalio ir tikriausiai atsimins jį visą gyvenimą. O dėl oro sąlygų – žiema buvo ne žiema, trūko sniego, bet buvo ir vėjo, ir lietaus. Ėjome gatve, šunkeliu, geležinkeliu ragavome tešlų ir žolės. 😀 Bet kaip kartoju, žygis man patiko ir stengsiuosi jį kartoti ir kitais metais.

Edita

Atrodė atėjo nieko neišsiskiriantis penktadienis, darbe kolegos tyliai vykdė savo užduotis, karts nuo karto kuris nors pasibaisėdavo lauke siaučiančiu didžiuliu vėju ir vis užsimindavo kaip dabar būtų gerai grįžti į šiltus namus. Tik man vienai nervukai nelaikė, žinant į kokį reikalą dabar įsivėliau 🙂 Darbas man visiškai nevyko tą dieną ir vis su nerimu žiūrėjau pro langą – oras tikrai jog ne vaikiškas, o man taigi į žygį, ne į bet kokį, o į naktinį… Juolab jog tai man pirmas tokio tipo žygis (antras gyvenime 😀 ). Ištikrųjų nesulaukiau nė vieno paraginimo iš tų, kurie žinojo apie manęs laukiančios atrakcijos. Vienintelė paguoda buvo ta, jog vakarop vėjas aprimo. Ištikrųjų nebūčiau patikėjusi, jog susirinks tokia didžiulė minia žmonių (žygeivių buvo 1260), o ir mūsų komanda buvo nemaža – 10 žmogeliukų. Susirinkę starto vietoje išklausėme paraginančių kalbų ir gavome leidimą pradėti savo kelionę. Visa eisena Kretingos miesto gatvėmis atrodė tikrai įspūdingai – priekyje policijos palyda, uždarytos gatvės, lengvai sutrikę vietos gyventojai, kurių tikriausiai tikrai nepaguodė žygeivių šūksniai, jog evakuoja miestą ir metas iš čia dingi 😀 Eini gatve, kiek tik matai į priekį – pilna gatvė žmonių, atsisuki – jų dar daugiau, tik ir stengiesi neatsilikti nuo savo komandos, nes prapuolus abejoju ar būtų lengva vėl susirasti savuosius. Tikriausiai įspūdingiausias kelionės momentas buvo ėjimas geležinkelio pylimu. Išėjus iš apšviestų miesto gatvių ir pasižymėjus pirmajame punkte, teko jungti žibintuvėlius. Tušti laukai ir pievų keliukai prisipildė mažų žiburiukų. Visi, kaip tikri partizanai, skubėjome traukinio bėgiais vis žiūrėdami po kojomis, kai visai nelauktai išgirdome „pūūūūp pūūūūūp“ 😀 Manau ne vienas šiek tiek sutriko išgirdęs atpupsint traukinį 🙂 Maži žiburiukai, palydint šūksnių, spruko nuo bėgių ir su lengvu nerimu laukė kas dabar bus. Tą vaizdą tikrai ilgai prisiminsiu 🙂 Palydėję traukinį grįžome atgal į ritmą ir pasileidome žvyruotu, šiek tiek pelkėtu laukų keliu. Nuostabus vaizdas kiek tik sugeba pagauti akys matyti naktyje nusitęsusią žygeivių gyvatėlę. Nors karts nuo karto pasirodydavo stiprus vėjukas su lengvu lietumi/sniegeliu, tai nesutrukdė pasimėgauti nakties grožiu – ryškiai šviečiantis mėnulis ir žvaigždės, išlindę pro greitai plaukiančius nakties debesis. Ir visai neprailgo kelionė, nors ir žygiavome apie šešias valandas (turėjome vieną „sužeistąjį partizaną“ – puskelyje teko prilėtinti), visi įveikėme save, su šypsenomis  ir dainomis, kai kas ir su šokiais, pasiekėme finišą. Skani kareiviška košė ir arbata, iš namų atsineši sumuštiniai sausio lietuje vidury miškų suteikė jėgų pasiekti tikslą. Buvau nusiteikusi, jog vėl pora dienų teks mokintis iš naujo vaikščioti (po pirmojo Dragūnų žygio savaitę laiko jaučiau jog šiek tiek persistengiau su kilometražu), tačiau ryte atsikėliau kaip po geros treniruotės – šiek tiek tempė raumenis, pora mazolių ant pėdų visai netrukdė judėti. Pasirodo ne tokie ir baisūs tie 25 km 🙂 Labai džiaugiuosi, jog pasiryžau tokiam iššūkiui ir visai nesigailiu miegelį šiltuose pataluose iškeitusi į kitiems protu nesuvokiamą kelionę. Ačiū už puikią kompaniją, už tai, jog visad atsiranda kas „sukapoja“ kuprinės perteklių – sumuštinius ir už tai, jog sugebėjom būti kaip vienas kumštis ir drauge įveikti  kiekvieną kilometrą.

Žydrūnas

Šiemet turėjau progą sudalyvauti naktiniame pėsčiųjų žygyje „Klaipėdos sukilėlių keliais” 2014, tai buvo ne tik pirmasis mano naktinis žygis, bet ir pirmasis žygis mano gyvenime. O žygio dalyvių gausybė tiesiog stebinanti, užsiregistravusių buvo net 1500 dalyvių, bet dalis išsigando oro sąlygų ar dėl kitų priežasčių atsisakė dalyvauti, bet vis tiek dalyvių skaičius buvo įspūdingas, net 1200 dalyvių. Oro sąlygos žygio dieną buvo tikrai nepalankios žygiui – stiprus gūsingas vėjas su lietumi, bet vakarop likus kelioms valandoms iki žygio pradžios oras pradėjo gerėti, vėjas rimti, lietus liovėsi, taigi oras žygiui pasitaikė tikrai geras. Nors oras ne svarbiausias veiksnys, svarbiausia gera apranga, kaip sakoma nėra blogo oro, yra tik bloga apranga. O aprangos pagrindinė dalis yra avalynė. Jei nėra geros avalynės geriau net nemėginti žygiuoti, nes reiks kęsti skausmus. Kaip savo pirmajam žygiui pasirinkau netinkamus batus ir nors likusi aprangos dalis buvo tinkama orui, bet batai kėlė labai didelių bėdų ir tai trukdė žygiuoti.
Žygio pradžioje viskas atrodė puiku, ėjom palaikydami greitą tempą ir neatsilikdami nuo kitų dalyvių, bet praėjus maždaug 5 kilometrų atstumą pradėjau jausti, kad batai yra netinkami žygiuoti, bet minčių stoti net nebuvo. Žygiuojant toliau teko eiti geležinkelio bėgiais, lyg ir nieko čia ypatingo, bet kai už nugaros išgirdom atvažiuojančio traukinio signalus, teko užleisti bėgius jam. Užleidus geležinkelį traukiniui kilo retorinis klausimas, „kažin kas sukosi mašinisto mintyse pamačius tūkstantį žygeivių ant bėgių ? “. Traukinys prablaškė ir nuvijo mintis apie kojas, bet pražygiavus 10 kilometrų trasos avalinė priminė, kad yra netinkama. Pradėjo stiprėti skausmas ir palaikyti greitą tempą buvo sunku, teko priverstinai lėtinti tempą. Su skaudančiais kulnais pasiekiau 13 trasos kilometrą, kuriame buvo kareiviškos košės ir arbatos. Taigi paskanavęs košės, pasistiprinęs, apžiūrėjęs savo kojas, ir suteikęs kojoms menką pagalbą nusprendžiau žygį tęsti. Nors ir žinojau, kad dar liko pusė kelio, bet pasiduoti nenorėjau. Žygiuojant toliau skausmas tik stiprėjo, o tempas palaipsniui tik lėtėjo. Einant toliau vis dažniau kildavo minčių pasiduoti skausmui ir baigti žygį, nepasiekus finišo. Bet noras įveikti užsibrėžtą 25 kilometrų atstumą ir draugų palaikymas neleido pasiduoti. Kęsdamas skausmą ir eidamas vėžlio greičiu, stabdžiau visą draugų kompaniją. Bet jie buvo supratingi ir nepaliko manęs, ėjo visi greta manęs ir skatino mane judėti iš paskutinių jėgų. Kad ir koks stiprus skausmas gėlė kojas, bet visgi pavyko pasiekti finišą. O finiše gavus diplomą ir medalį už įveiktą visą 25 kilometrų naktinio pėsčiųjų žygio trasą  „Klaipėdos sukilėlių keliais” apėmė nuostabus jausmas, kad aš tai padariau nepaisant visų skausmų ir kliūčių. Nori padėkoti visiems ėjusiems su manimi, ir palaikiusiems mane, be jūsų aš nebūčiau įveikęs viso atstumo. AČIŪ JUMS DRAUGAI! Jūsų palaikymas man padėjo įveikti savo pirmąjį žygį. Kadangi dabar žinau, jog su šiais batais galiu eiti ne daugiau nei 10 kilometrų. Kitame žygyje išbandysiu kitus batus, iki susitikimų kituose žygiuose DRAUGAI!

 

 

Taip pat skaitykite...

rfwbs-sliderfwbs-sliderfwbs-sliderfwbs-slide