Naktinis žygis „Klaipėdos sukilėlių keliais“ 2017

Data: 2017 sausio 13-14 d.

Veikla: Tradicinis pėsčiųjų nakties žygis „Klaipėdos sukilėlių keliais“

Dalyviai: Edita, Viktorija, Žydrūnas, Kęstutis, Neringa, Darius, Marius.

Svečiai: Manta, Ieva, Renata, Aurelija, Gražvydas ir du draugai 🙂

Vieta: Priekulės kultūros centras – Klaipėdos lengvosios atletikos mokykla

Žygis skirtas 1923 m. Klaipėdos sukilimo dalyvių, Dotnuvos šaulių – savanorių atminimui. 1261 – tiek žmonių įveikė septynioliktąjį, 25 km naktinį žygį Klaipėdos sukilimo dalyvių keliais. Organizatoriai džiaugėsi, kad šalčio nepabūgo ir į kelią leidosi daug jaunimo, o vyriausiam žygeiviui – 77-eri. Taip pat sulaukta svečių iš Latvijos, Jungtinių Amerikos valstijų. Mano širdis taip pat džiaugiasi, jog gausi A.L.L. klubo narių kompanija nepabūgo žiemos ir leidosi į šešių valandų kelionę pėstute. Savo ekipaže turėjome keletą svečių, kurie ne tik prisijungė kartu keliauti išnuomotu autobusiuku, bet ir buvo pasiryžę su mumis pasiekti finišą. Tiesa, po 22:00 val paskelbto starto, dalis svečių pasimetė gausioje žygeivių minioje ir, pasirinkę savo ėjimo greitį, sėkmingai savarankiškai pasiekė finišą. Džiaugiuosi už kiekvieną žygeivį, vieniems tai buvo N-tasis žygis, kitiems pirmas, bet nei vienas nepalūžo ir pasiekė savo tikslų 🙂 Prieš organizuojant išvyką, buvau minėjusi, jog kiekvieną žygeivį palaikysiu morališkai, jaučiausi atsakinga ir prisiminiau savo pirmąjį žygį – žinojau kaip sunku būna išlaikyti tempą iki pat finišo. Kad ir kaip norėjau eiti greitesniu tempu, nedrįsau raginti, nenorėjau jog žmonės nuvargtų anksčiau laiko ir išsibarstytų – jei eiti drauge, tai visiems kartu ir iki galo 🙂 Kaip visada, paskutinieji 5 km būna patys sunkiausi ir tai puikiai matėsi iš kai kurių mūsų kompanijos narių savijautų. Kas šlubčiojo, kas vilko kojas žeme, o kas šiaip sukandęs dantis ėjo link tinklo. Visi šaunuoliai ir tikiuosi, jog kai kam tai nebus pirmas ir paskutinis žygis, juk nebuvo jau taip blogai ar ne? 😀 Keliaujant slidžiais miško keliukais juokavom, jog įspūdžius rašys tie, kurie pargrius ir štai, turėjom du „nuteistuosius“. Tiesa, Darius turėjo rašyti kokius aštuonis straipsnius, bet už jį pasisiūlė parašyti galimai nauja mūsų klubo narė – Manta. Sekanti „savanorė“ Neringa 🙂 Ką gi, skaitom!

Neringa

Patinka man A.L.L. Klaipėda klubas, negaliu jo palikti, nes štai dar vienas pirmas kartas! Naktinis žygis žiemą, tiesą pasakius važiuojant i Klaipėda buvo jauduliukas ir nerimas, nes nežinojau, kas laukia ir jau buvau nusiteikusi sirgti. Bet ne! Atvažiavus į Priekulę laukė smagi kompanija, su kuria prieš žygiuojant dar pašokome pagal grupės „Rojaus tūzai“ muziką ir su gera nuotaika ir didžiule minia žmonių iškeliavome. Minioje mes neturėjome teisės sustoti, tik Kęstutis drąsuolis nusprendė pamesti kepurę ir sustojus pasiimti, tai vos nebuvo minios griūties.. Jei prakalbau apie griuvimus… tai kelias buvo labai slidus, kur pažvelgsi ten zuikis. Pirmasis buvo Darius, kuris stovėdamas vietoje sugebėjo apgriūti, po to periodiškai tęsė griuvimų seriją. O aš pilna genialių minčių pasiūliau rašyti jam įspūdžius ir dar rašys tas, kuris grius sekantis. Tai va rašau… 🙂 Toks buvo ir pirmas žodis pagavus zuikį: „Rašysiu!”. Na, o dabar apie pačią žygio atmosferą, sunku nupasakoti: minia žmonių, linksmai nusiteikę, pasirįžę eiti ne pačiomis geriausiomis sąlygomis 25 km, amžius nuo 12 iki 77 metų. Atvirai pasakius mane stebino, bet matant tai drąsino ir nebesijaučiau tokia kvaila, kaip neinantys man kalė tai į galvą, kad geriau šiltai namie miegoti. Žodžiu įveikėme! O dabar kabliukas – laukiantis kitų metų naktinio žygio. Ačiū Editai už detalią informaciją (net apie apatinius) ir puikią organizaciją.

 

Manta

„Kur tu eisi? Ir dar naktį? Ar nosies neprišalsi?…“ – ir panašios frazės iš aplinkinių tik dar labiau paskatino išsikelti sau šį iššūkį ir įrodyti, kad nieko čia tokio, kad aš galiu. Na ir kas, kad penktadienis, kad 13, kad kažkur ūkanotame danguje slepiasi pilnatis. Priešingai, viskas praėjo žymiai geriau, nei kad galėjau įsivaizduoti. Nė nenumaniau, kad Facebook puslapyje surasti pakeleiviai į Priekulę taps ir mano bendražygiais, o galiausiai, įveikus distanciją – naujais bičiuliais.

Stebėjausi, kiek vis dėl to daug entuziastų nepabūgo itin žiemiško oro, gausaus snaigių šturmo, tamsaus paros laiko ir pakilios nuotaikos leidosi į kelią. Kas su dainomis, kas su nenutylančiais pokalbiais, nes juk tiek naujų pažinčių, tiek įdomių temų! Kadangi didžiąją žygio dalį sudarė miško keliai, turėjome puikią galimybę grožėtis gamta. Vaizdai, plaukiantys pro akis, priminė atviruką. Jaučiausi lyg snieguotoje pasakoje!

Žygyje didžiausią iššūkį visgi kėlė slidus kelias. Bet tam ir yra komanda. Tad ištiesdami vienas kitam ranką įveikėme šią kliūtį. Deja, ne visada pavykdavo laiku sureaguoti, tad kai kurie namo parsinešė ir sugautą vieną kitą zuikutį. 😀

Pusiaukelėje pradėjau girdėti kaip vienas ar kitas atrado turįs kojas, kas kelius, kas stuburą. Nuo jų neatsilikau ir aš. 😀 Tačiau kareiviška košė, šilta arbata padėjo atsigauti, apšilti ir pasikrovus energijos įveiktį likusią kelio atkarpą.

Ir nors tai buvo mano pirmas žygis gyvenime, tikiu, kad dar tikrai ne paskutinis! Kupina tik teigiamų įspūdžių, gerų emocijų, nors ir pavargusi, bet didžiavausi savimi, jog nepasidaviau žieminiam tinguliui ir pasiryžau šiam iššūkiui, bei sėkmingai jį įveikiau. 🙂

Ačiū A.L.L. klubo nariams, kurie šiltai priėmė mane į savo šeimą. 😉

*Dešra!* 😀

Taip pat skaitykite...

rfwbs-sliderfwbs-sliderfwbs-sliderfwbs-slide