Naktinis žygis „Klaipėdos sukilėlių takais“

Data: 2018 m. sausio 19-20 d.

Vieta: Palanga – Klaipėda

Dalyviai: Viktorija, Žydrūnas, Kęstutis, Edita, Agnė, Vitalija, Vita, Neringa, Manta, Mindaugas, Tomas, Darius, Karolina

Žygis skiriamas Lietuvos kariuomenės 100 – mečio jubiliejui. 
Žygio dalyviai buvo kviečiami įveikti 25 kilometrų atstumą iš Palangos į Klaipėdą, 1923 m. Klaipėdos sukilimo dalyvių keliu. Keliaudami maršrutu, susipažinome su puikiomis Palangos miesto ir Klaipėdos rajono gyvenvietėmis bei netikėtomis istorinėmis ir gamtos vietomis. 

Gausi A.L.L. kompanija nepabūgo žiemiško minusiuko lauke ir išvyko išbandyti savo jėgas kam pirmame, kam jau N-tąjame naktiniame žygyje.  Smagu, jog su vis kiekvienu žygiu, iš klubo narių atsiranda daugiau norinčių išbandyti save. Pėsčiųjų žygiai toks jau dalykas, jog vieną kartą pabandęs, nebegali sustoti 🙂

Užbėgdami įvykiams už akių, iškart dalinamės „baisiausia“ žygio atkarpa – upeliu 🙂 Vieni jį įveikė be didesnių problemų, kiti, šiek tiek atsilikę, pateko į spūstį, o tada jau prasidėjo grumtynės už išlikimą 🙂

VITA:

Žygis žiemą? O kodėl gi ne, juk gyvenime reikia išbandyti daug ką,- pamanė Vita ir pasiryžo šiokiai tokiai gyvenimo avantiūrai 🙂 Susirinkom visi A.L.L žygeiviai netoli Dragūnų bataliono ir raudonu autobusiuku pajudėjom į Palangą… pamiršę Mantą!!! Na, bet viskas baigėsi gerai. Užmirštoji Manta įsėdo truputuką vėlėliau ir jau tikraaai visi važiavome link Palangos. Atvažiavę į žygio starto vietą, sugiedojom Lietuvos himną ir leidomės Klaipėdos sukilėlių keliais. Priėję Palangos tiltą, pradėjome eiti smėlėta Baltijos jūros pakrante, kurios smėlis buvo sumaišytas su sniegu, tarsi, su cinamonu ir cukrumi. Ėjom, šnekėjom, stebėjom  banguojančią jūrą, žibančias dangaus skliaute žvaigždes ir šimtus už mūsų nugarų šviečiančių lempučių (žygeivių prožektoriukų ir ciklopų). Smėliu buvo gan sunku eiti, tad nutariau: ai, eisiu ten, kur kiečiau, kur vanduo prasideda… Ilgai netrukus, mano viltis eiti kietesniu pagrindu baigėsi įnirtingu makalavimusi rankomis ore ir bandymu nenukristi. Ta akimirka ir tas makalavimasis atrodė toks labai, labai, labai ilgas, nors truko, turbūt, tik sekundę. Čia iš tos serijos, kai prieš akis praskrieja visas gyvenimas 🙂 Vis tik kritau ir skaudžiai, suplėšydama dvejas kelnes, taip gaudama žygio “krikštą” ir sulaukdama skanaus juoko iš žygiuojančiųjų. Ir man buvo juokinga iš savęs, tačiau skausmas “ėmė” viršų ir galėjau tik šyptelėti pro sukąstus dantis… Geras nubrozdinimas ir mėlynė ant kelio primena iki šiol, jog žygiavau. Dar buvo toks tiltelis iš dviejų apledėjusių rąstų, per kurį ėjom kas dvejom kojom, o kas ir keturiom šliaužte šliaužė. Kažkaip neapsieinama per žygius be upeliūkščių, kuriuos vienokiu ar kitokiu būdu tenka ekstremaliai pereiti ar perplaukti. Žygis reikalavo daug kalorijų, tad prisipažinsiu, jog jau po kokių 5km svajojau apie kareivišką košę, tačiau ji kartu su arbata laukė tik po kokių 18 km 🙂 Košę užuodėme už 0,5km! 🙂 Skaniai pavalgę toliau sparčiu žingsniu patraukėme į kelią. Galutinį tikslą – Dragūnų batalioną pasiekėme maždaug po 6 val. Šis žygis suteikė galimybę išbandyti savo jėgas, dar kartą prisiminti primirštą gimtojo krašto istoriją, kitaip praleisti žiemos naktį po atvirumi dangumi ir prisikvepuoti jodu bei deguonimi prisotintu oru. Ačiū, Viktorija, kad pasiūlei ir suorganizavai alaliečiams tokį puikų žygį 🙂

AGNĖ:

Iššūkiai prasideda metų pradžioje! Jei taip pradedu metus, tai kaip jie baigsis? 🙂 Retorinis klausimas, kuris mane šiek tiek baugina.

Na bet kol kas nėra ko labai bijoti, nes visa baimė liko žygyje „Klaipėdos sukilėlių keliais“ prie Rikinės upelio. Viliuosi tik man vienai buvo baimės pilnos kelnės 🙂 Nors dabar šypsausi, visgi nieko juokingo tada nebuvo. Įprastai įspūdžius po veiklos dažniausiai rašo asmenys, kurie daugiausia turi ką papasakoti. Na gal šį kartą aš viena iš tokių 🙂 Iš pradžių galvojau, kodėl man teko tokia garbė? Nes pirmą kartą žygiavau naktiniame žygyje, kuris, beje, labai patiko. Išties smagu tūkstantinėje minioje keliauti naktį į Klaipėdą. Oras fantastiškas, giedra, dangus neįprastai žvaigždėtas, seniai nemačiau tiek daug ir tokių ryškių žvaigždžių! Tikras savęs išbandymas einant naktį nepavirsti miške užkliuvus už medžio šaknies, ar žygiuojant per užšalusį, manyčiau upeliuką (na kad buvo be proto slidu ir ėjome apsnigtu ledu miške tai faktas), ar paplūdimyje bandyti neužkliūti už ledo gabalų, ką jau kalbėti apie upeliuko įveikimą. Oi, dar prieš pasakojant apie upeliuką pamiršau dar kai ką paminėti, kas tikrai verta dėmesio, vaizdas, kurį galėčiau pavadinti „Dangus žemėje“. Kaip žinia mūsų pakrantė nėra tiesi kaip smilga, ne, ji vingiuota. Jei spėjo žygeiviai pasidairyti žygio metu, matė kaip fantastiškai atrodo vaizdas atsisukus atgal, kai už tavęs eina koks tūkstantis ar daugiau žmonių įsijungusių žibintuvėlius. Kaip žvaigždės sustatytos į liniją. Šis vaizdas man labai priminė filmą „Tryliktas karys“, kuriame pagrindinį vaidmenį atliko žavingasis Antonio Banderas‘as. Filme buvo tokia scena, kai nuo kalno leidžiasi ugnis, negaliu pasakyti tiksliai kaip ten filme buvo įvardinta, atrodo degantis kirminas ar liepsnojanti gyvatė, kažkas panašaus (o ten tiesiog vienas paskui kitą jojo laukiniai su deglais rankose). Tai štai, vaizdas vertas pinigų, ir jokio Holivudo nereikia 🙂

Na bet didžioji žygio žvaigždė – Rikinės upeliukas. Kai žygį kuravusi Viktorija į A.L.L. FB diskusijų grupę „įmetė“ paveiksliuką su upeliu, galvojau pokštus mėgsta ta Viktorija 🙂 Žygio išvakarėse perskaičiau, kad tikrai upeliukas bus ir jį reikės įveikti. O jau kai žygio metu artėjome prie žygeivių susitelkimo vietos vidury paplūdimio, tada prasidėjo linksmybės. Žygeiviai patys nesuprasdami apie ką kalba, pradėjo kaip reikiant skatinti keliaujančiuosius rąstu per upeliuką. Bruzdėjo, dejavo, baisėjosi, stumdėsi, na ir kaip galima nepasiduoti tokiai masinei psichozei? Man laukiant savo eilės prie rąsto, įtampa viduje augo, o dar kai matai rąstu einantį žmogų, kuris slysta, įkrenta į upelį ir stovi pusiau šlapias ant kranto, pradedi ne tik bijoti, bet ir iš proto eiti. Aišku aš čia perdedu, bet smagu tikrai nebuvo. Vos žengus žingsnį ant rąsto, supratau, kad bus nekas. Na kai tokiom mintim vedina einu „užimti pilį“, gaunasi šnipštas, na šį kartą pusiau šnipštas 🙂 Stengiausi eiti lėtai, po to sugalvojau kad keturiomis bus geriau, bet paslydau. Tikėtai netikėtai prie veido artėja rąstas ir vanduo, bet…. tada dadam, mane išgelbėja du kareivukai sučiupę už rankų. O jėj, kaip palengvėja!!! Maudynių žiemą nebus!!!!

Tai va kokie smagūs nuotykiai pirmą kartą dalyvaujant naktiniame žygyje. 6 su puse valandos šaltyje, bet smagiame, tikrai neišgąsdino dar kartą pamėginti sudalyvauti tokiame žygyje, tik prašau, be jokių upeliukų 🙂

Ačiū Viktorijai už smagią viduržiemio pramogą 🙂

Taip pat skaitykite...

rfwbs-sliderfwbs-sliderfwbs-sliderfwbs-slide