Pėsčiųjų žygis „Dragūnų keliais“

Veikla:  Pėsčiųjų žygis „Dragūnų keliais“

Data: 2013-09-14
Vieta: Klaipėda – Nemirseta – Klaipėda
Dalyviai: Darius, Tomas, Kęstutis, Edita, Edgaras.
DSC_0374
 Edgaras

Medalių medžioklė tęsiasi, o kad nebūtų liūdna pasikviečiu prijaučiančių žygeivių 🙂 Taip būtų galima trumpai apibūdinti, kodėl šiemet jau trečia veikla yra pėsčiųjų žygis. Kiekvienas jų visiškai kitoks, savaip sunkus, savaip įdomus, savaip intriguojantis. Džiugu, kad klubo nariai neišsigąsta žygių ir mes nedideliais būreliais, bet noriai žygiuojame.

DSC_0337Pėsčiųjų žygis „Dragūnų keliais“ vyko įprastose man apylinkėse. Žemėlapio kaip ir nereikėjo, nes tik pasižiūrėjęs į maršrutą iškart supratau, kad svečiams iš kitų miestų apylinkės bus labai gražios. Oras buvo puikus, kaip tik žygiui, jūra rami, miškas puošėsi po truputį rudeniškomis spalvomis.

Visą savaitę prieš žygį prasirgau ir pragulėjau lovoje. Jeigu nebūčiau sumokėjęs startinio mokesčio, greičiausiai ir nebūčiau žygiavęs, bet… suma įnešta nemaža, pinigų niekas negražins, todėl reikėjo išsikeltą tikslą vykdyti. Vienintelė bėda buvo ta, kad po paskutiniojo žygio nespėjau nunešti savo žygio batų į taisyklą, todėl teko žingsniuoti su pakaitiniais. Nors jie buvo jau „apvaikščioti“, tačiau mažesniais atstumais, čia ir buvo didžiausia bėda… bet iki bėdos dar ilgas kelias, tad apie viską nuo pradžių 🙂

Pradžioje standartinė procedūra: registracija, sveikinimo kalbos, startas. Kartu žygiavo Darius, tikėjausi, kad eilinį kartą spartins tempą ir ragins kitus (neapsirikau), Tomas, kuris jau žinojo tokių žygių skonį, Kęstutis, kuriam tai buvo pirmasis žygis ir Edita, kuri taip pat debiutavo šioje avantiūroje. Labiausiai nerimavau dėl Editos, mintyse smarkiai abejojau ar ji įveiks visą atstumą. 36km. Visgi nėra juokas. Pasirodo, jog visiškai klydau. Ji ne tik kad, puikiai žingsniavo, bet dar ir aplinkui lakstė su foto aparatu ir pridarė daug gerų kadrų! Jokių dejonių, jokių rimtų problemų! Nustebino labai maloniai. Antras žygis iš eilės ir antra mergina labai maloniai stebina, hmmm kuri sekanti eisite į žygį ir maloniai stebinsite? 🙂

DSC_0331

Pirma dalis buvo nesunki, pakankamai greitai pasiekėme Nemirsetą ir beveik 20km įveikti be didesnių problemų. Poilsio vietoje gavau dvi prastas žinias. Pirmiausia nusivyliau, kad medalius kitiems davė ir už nueitus 20km. Mano manymu tai labai mažas atstumas medaliui. Aš linkęs pritarti, kad medalį būtų galima gauti už 40km., arba sudėtingas žygio sąlygas. Mažesni atstumai, galėtų būti įvertinti ženkliuku šalia diplomo, jei žygeivis nori atsiminimo. Antra prasta žinia laukė nusiavus batus. Kojos jau buvo nutrintos ir tapo aišku, kad grįžti atgal bus sunku, juolab, kad laukė ilgas pajūrio ruožas. Padariau ir dar vieną klaidą. Norėdamas nerizikuoti (po ligos) apsimoviau storesnes kojines, kurios įkištos į pakaitinius batus padarė tai, ką ir turėjo padaryti. Batai tik „apvaikščioti“, oro nekondicionavo, kojos prakaitavo ir viską sugėrė kojinės, kurios buvo šlapios. Per savo žioplumą nepasiėmiau atsarginių kojinių. Ot galva! Mintyse dėliojausi planą, kad kas 5 km arba kas 1h reikės stoti atokvėpiui, nes kitaip bus sunku. Ir taip žingsnis po žingsnio, iš labiausiai patyrusio žygeivio, tapau silpniausia šio žygio dalimi J Ėjau sukandęs dantis, tikrinau save, kiek galiu nueiti tokios būklės. Pasirodo 17km taip galima 🙂 Pabaigoje greitis nukrito iki 4km/h, bet minties nebaigti žygio nebuvo. Labiau pergyvenau ne dėl ištvermės, bet dėl kojų. Pabaigoje kelios pūslės sprogo tiesiogine prasme ir  jausmas toks, kaip kad daug adatų badytų į padus.

Kitų būklė buvo gera. Tomui skaudėjo kojos, bet jau antrą žygį laikėmės drauge iki finišo. Darius, kaip visuomet čiauškėjo ir bandė provokuoti eiti greičiau, bet jam ir vėl nepavyko sovietiniai kariuomenės „bairiukai“ 🙂 Nieko, Dariau, bus dar tų žygių, gal kokį kartą ir pavyks, o kol kas pasidžiaugti gali, kad Kęstutis ir Edita pasidavė tavo provokacijai ir kartu su tavimi nulėkė iki finišo 🙂 Tiesa, vėliau Edita prasitarė, kad prieš finišą labai jų nekentė 🙂  Žygis, kaip visuomet smagus, o smagiausias finišas!

DSC_0327

Kareiviška košė ir arba buvo labai gardi, bet po vakarienės oi kaip sunkiai sekėsi atsistoti. Kitų būklė buvo panaši. Kelias iki mašinos buvo artimai tolimas J Didžiausias vakaro malonumas karšta vonia, va čia tai atsipalaidavimas. Vėliau nedidelės operacijos kojų padams ir skysčių nuleidimas, kurių buvo daug J:)Pora dienų vaikščiojimo kaip pingvinas ir laukimas kitų žygių. Šiais metais užteks, bet kitais laukia dar trys žygiai. Pasirodo, kad tai užkrečiama 🙂

Tomas

Kai Edgaras (užkietėjęs klubo žygeivis) priminė, kad žygis „Dragūnų keliais 2013“ jau ne už kalnų, nusprendžiau, kad nėra ko delsti ir verta suskubti užsiregistruoti. Taip ir padariau. Dar buvo minčių įveikti tik pusę žygio trasos (buvo tokia galimybė), tačiau, sužinojęs, kad visi mūsiškiai, dalyvausiantys žygyje ruošiasi eiti „iki pergalės“, nusprendžiau, kad neverta išsišokti :).

DSC_0283

Ankstyvas šeštadienio rytas. Tvirtu žingsniu įžengiu į Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Butigeidžio dragūnų motorizuoto pėstininkų bataliono teritoriją. Žygeiviai kaip skruzdėlės zuja teritorijoje. Matyt apšilinėja. Registracijos punkte „prisiduodu“, kad atvykau. Netrukus pamačiau klubiečius žygeivius (Editą, Kęstutį Montekristą, Darių ir Edgarą), su kuriais po registracijos mėgavomės pučiamųjų orkestro melodijomis. Apšilimą darėme stovėdami vienoje vietoje ir stengdamiesi nepavargti belaukiant starto. Netrukus per rikiuotę ir sveikinimo žodį sužinau, kad žygis skirtas Dragūnų klubo 21 – ojo gimtadienį paminėti. Šiemetinis žygis jau antras, o dalyvių dvigubai daugiau nei pernai (360 „mikliakojų“).

Ilgai lauktas startas duotas ir visa minia pasuka Nemirsetos laivų gelbėjimo stoties link. 19 km į vieną pusę pradedame sparčiu žingsniu Girulių stoties link. Pradžioje visi energingi ir linksmi. Belieka grožėtis gamta, nes kojų skausmo kol kas nejuntame. Vienas įdomiausių žygio orientacinių taškų, nurodytų organizatorių duotame mini žemėlapyje – „Einikio namas“. Iki „Einikio namo“ teko apžiūrėti ir nematytas vietas. „Litorinos“ sveikatingumo taku ėjau pirmą kartą. Atsivėrę vaizdai maloniai nustebino. Kai kur sunkiau praeinamos vietos dėl nuvirtusių medžių ir šimtametis miškas, kuris ošia visai netoli jūros. Vietomis atrodė, kad čia galima statyti filmą apie dinozaurus, nes miško vaizdai, atrodė, buvo matyti būtent tokio žanro filmuose.

Praėję „Einikio namą“ vieningai nusprendėme, kad aplinka yra gerokai apleista ir nesutvarkyta, todėl gyventi šiame name su vaizdu į jūrą nenorėtume J. Toliau kelias link tarpinio taško Nemirsetoje driekėsi pajūriu. Kadangi pajūriu link Palangos ėjau pirmą kartą, todėl liūdėti neteko. Kelionė į vieną pusę baigėsi pakankamai greitai ir be traumų. Šokoladukai ir obuoliukai maloniai nuteikė gomurį ilsintis ant pievelės tarpiniame finiše. Ant mano A.L.L. kepuraitės ilsėjosi boružėlė septyntaškė. Žodžiu, ilsinome kojas kartu J.

DSC_0358

Kariškių paruoštas autobusas po truputi pildėsi žygeiviais, kurie atgalinį kelią buvo tvirtai pasiryžę įveikti dyzelinio variklio pagalba traukiamos keistos spalvos transporto priemone. Kelias atgal driekėsi tuo pačiu pajūriu. Šių dienų moderniosios priemonės suteikė galimybę nustatyti, kad mūsų greitis einant į priekį buvo 6 km/h, o dabar, kai pradėjo jaustis fizinis nuovargis – 5 km/h. Vieningai nusprendėme, kad mus toks greitis visiškai tenkina. Aišku, Darius nepamiršo priminti, kad Jurbarko rajono miškus naršė 8 km/h greičiu ir per dieną nuėjo 40 km. Nors kelias atgal buvo 2 km trumpesnis (17 km), tačiau mums jis toks neatrodė J. Editos sumuštiniai su pomidoriukais ir Kęstučio migdolai suteikė galimybę pasimankštinti žandikauliams, nes kojos po truputi reikalavo vis daugiau poilsio. Be to, prasidėjo diskusijos amžina tema – moterų ir vyrų santykiai. Taip diskutuojant, nejučia priėjome „Olando kepurę“. Asmeniškai suskaičiavau septynis vestuvininkų būrelius. O vieni jaunavedžiai, atrodo, nusprendė susituokti tiesiog ant „Olando kepurės“ jūros bangų mūšos garsuose. Laimės jiems visiems, bet žinant šių dienų Lietuvos statistiką, greičiausiai 4 poros išsiskirs. Statistika nedžiuginanti, bet mus džiugino vis labiau artėjantis finišas.

Turiu pastebėti, kad Edgaras moka puikiai ir argumentuotai įtikinti. Šį kartą jis mane ir, ko gero, kitus žygeivius įtikino, kad vienas svarbiausių žygio elementų yra patogūs ir kokybiški batai. Nutrintos kojos ir finišo tiesiojoje sprogusios pūslės abejingų nepaliko. Darius, Edita ir Kęstas, matyt pagavę antrą kvėpavimą, padidino greitį iki 8 km/h. Tiek mes su Edgaru juos ir tematėm (susitikome finišavę). Kuo toliau, tuo labiau Edgaras šlubavo, bet finiše laukiantis žygeivio medalis už 100 lietuviškų pinigų labai stipriai jį motyvavo. Žinojome, kad liko tik keletas kilometrų, tačiau miško takelis, atrodė, nesibaigs niekada. Einant į priekį jis neatrodė toks ilgas… Asmeniškai manau, kad medalis Edgarui krūtinę (arba sieną namuose) puoš pelnytai. Tiesiogine ta žodžio prasme, gautas per kančias ir kraujus. Atskiro pagyros žodžio nusipelno žygio kompanionė Edita. Jai toks žygis buvo pirmasis ir tikrai ne pats lengviausias. Neišgirdome nei vieno „cypt“. Jeigu būtų „geriausio debiuto“ medalis, tai be konkurencijos jis atitektų Editai. Verta paminėti ir tą faktą, kad Edita su savimi nešėsi milžinišką foto aparatą. Fotografo darbas tikrai nelengvas – nori nufotografuoti iš priekio – turi visus gerokai aplenkti, kad atsisukęs pagautum kadrą. Fotografuosi iš galo, po to reikės prisivyti nutolusius žygeivius, o niekas juk nepozuoja ir nelaukia. Taip, kad Editai teko ne tik pasivaikščioti, bet ir palakstyti. Kęstutis negalėjo atsistebėti, kaip taip lengvai jam čia viskas ėjosi ir jau buvo pasiruošęs kitą dieną žygiuoti gerokai ilgesnį atstumą. Vos sulaikėm ir įtikinom pailsėti bent savaitę. Darius, ko gero, pabaigai dar būtų nubėgęs pusės maratono atstumą. Štai tokia marga mūsų klubo publika. Smagu ir įdomu būtų šalia įvairių žmonių.

DSC_0273

Dragūnų bataliono valgykla finišavusius priėmė svetingai. Saldi arbata ir grikių košė ramino bei stiprino nuvargusius kūnus. Finišas nuo starto skyrėsi kardinaliai. Finišavusieji valgykloje buvo tylūs ir susimastę, o kelias iki mašinos man asmeniškai buvo pats sunkiausias viso žygio metu J. Nuotraukose užfiksuotos akimirkos primena linksmas akimirkas ir iššūkį sau. Organizatoriai ant diplomo nurodė, kad buvo nukulniuota 36 km. Kolegų išmaniosios priemonės rodė beveik 41 km. Skaičiai pabaigoje jau neturėjo reikšmės. Kas įveikė save, kas šiaip gerą mankštą padarė, bet kiekvienas laimingas dėl savęs ir sėkmingai žygį baigusių draugų.

 

Edita

DSC_0253

Ryžtis 36 km žygiui tikriausiai gali tik tie, kurie yra tam puikiai pasiruošę arba yra šiek tiek lengvai išprotėję… Šį kartą palaikysiu antrąją pusę… 🙂 Visada mėgdavau pasivaikščiojimus ir kažkodėl nusprendžiau, jog galiu ir aš įveikt tokią kelionę, juolab, kad esu pratusi ilgai vaikščioti kartais net visiškai nepraeinamais keliais ir paprastiems mirtingiesiems nemaloniu oru – to reikalauja darbas (geodezija). Atrodo, kas čia tokio, palengvėle nueiti ir pareiti pajūriu 🙂 Bet kažkodėl nebuvo viskas jau taip paprasta 😀 Ryte įprasta mankšta, lengvi pusryčiai ir keistas nerimas – kur aš vėl įsivėliau… Edgaras ir Darius pagriebe mane iš namų stotelės, pasiėmėm Kęstą ir nuvykom į starto vietą, kur susitikome su Tomu. Nuotaiką palaikė orkestras, kurio visai būčiau sutikusi klausytis visą kelionę, gaila, jog jie nėjo kartu 😀 Ištikrųjų nesitikėjau, jog susirinks tiek daug žmonių – užsiregisteravo net 360. Labai patiko mūsų „paskutinis patepimas“ kada prieš pradedant žygį visi sustojome į eilę pasiklausyti palinkėjimų visiems žygeiviams. Visi atrodė tokie ramūs, susikaupę. Nuskambėjus Lietuvos himnui gavome ženklą pradėti savo kam pirmą, o kam jau n-tąjį žygį. Kelią rodė „Dragūnų klubo“ nariai, nešdami priekyje juodą vėliavą, na, tiesą sakant, tiek mes jos ir tematėme, nes įsipaišėme į žygeivių vidurį, iš kur nesimatė nė žygeivių pradžios, nė pabaigos 🙂 Kadangi su savimi nešiausi fotoaparatą, tai vis tekdavo kur nors nušokinėti į šoną, jog padaryčiau porą kadrų. Jau prieš kelionę nujaučiau, jog toks lakstymas pirmyn ir atgal nieko gero neduos – teko įsijausti į ėjimą ir nesiblaškyti įDSC_0308. Nors ir ėjau kartu su vyrukais, negaliu teigti, jog buvo labai sunku – greitis spartus, bet nevarginantis, žingsniai „išžinsniuojami“. Išsukus iš miškelio į pajūrį ir juo paėjėjus pora kilometrų pradėjau jausti, jog turiu kojas. Nesinorėjo sustoti ir išsimušti iš ritmo, nes tada vėl isivažiuoti būdavo ganėtinai sunku. Belikus kokiems 5km iki poilsio Nemirsetoje, pradėjau jausti, kaip kojos pasidarė sunkios, ant pėdų susidarė pora nutrynimų, o mintys kažkur visai išsilakstė – ėjau visiškai apie nieką negalvodama, tiesiog žiūrėdama sau priešais į žvyruotą kelią… Vyrukai bandė kalbinti, bet net ir su jais visiškai neturėjau noro kalbėtis. Keista būsena, nieko nenorėjau, tiesiog ėjau ir viskas, net nenorėjau galvoti, jog tuoj bus sustojimas ir galėsiu pailsinti kojas. Tik pamačius sustojimo punktą vėl užplūdo jėgos, jaučiausi taip, lyg būčiau tik trumpam išėjus pasivaikščioti, dingo visi kojų skausmai ar nuovargio požymiai. Tiems, kurie buvo pasiryžę grižti atgal į Klaipėda dalino šokoladukus jėgoms atgauti, ištroškusieji galėjo pasipildyti vandens atsargas. Kokį pusvalanduką pailsėjom, pasigulinėjom ant pievutės, užkandom, susitvarkėm nutrintas kojas ir vėl pajudėjom. Grįžtant pajūris buvo gerokai apretėjęs, žmonės išsibarstė, dalis išvažiavo su autobusiuku atgal į Klaipėdą. Vyrai taip pat man zirzė į ausis, jog sėsčiau į busiuką ir pasitraukčiau, visaip gundė, bet jiems nepavyko – manęs taip lengvai neatsikratysit 😀 Grįžimas pajūriu buvo varginantis, minkštas smėlis tikrai kad nepalengvina ėjimo. Kadangi Edgarui stipriai nutrynė kojas, gavome sulėtinti žingsnį ir karts nuo karto prisėsti pasiilsėti. Buvome nusprendę, jog nepaliksime vieni kitų, tačiau kažkaip gavosi, jog išsukus iš pajūrio Edgaras su Tomus atsiliko ir mūsų trijulė (Darius aš ir Kęstas) išsiveržėme į priekį. Pagavome tokį ėjimo pagreitį, kad net nebuvo kada net laiko pagalvoti apie sustojimą, vos tik pristabdžius pradėdavo gelti kojų raumenis, todėl nori ar nenori reikėjo išlaikyti tempą. Net Darius sakė, jog einam gana „padoriai“ 😀 Kaip ir prieš puskelės sustojimą belikus kažkur apie 5km, taip ir prieš finišą apėmė keista būsena, toks pat galvos tuštumas, tačiau jis dabar susimaišė su nuovargiu ir peraugo į lengvą pyktį 🙂 Tiesiog nieko nenorėjau girdėti, viskas pradėjo erzinti, norėjos kuo greičiau viską užbaigti ir vis sau kartojau, jog negaliu sustoti ir turiu įveikti visą trasą 🙂 Tik įsukus į Dragūnų bataliono teritoriją suvokiau, jog jau viskas – aš tai padariau 🙂 Labai džiaugiausi, jog nugalėjau save ir sugebėjau įveikti tokį atstumą lygiu žingsniu su vyrukais. Net ir kareiviška košė iš grikių (grikių šiaip nevalgau) buvo begalo skani, o prie kojų skausmo tiesiog pripratau. Kelias dienas jas dar skaudėjo ir dabar, praėjus savaitei, dar jaučiu lengvą čiurnos skausmą ir kažkokį tai girgždėjimą – truputėlį pervertinau savo galimybes, bet tikrai nesigailiu. Ačiū vyrukams už smagų laiką, moralus apie vyrų ir moterų santykius, ir už palaikymą 😉 Šį žygį tikrai ilgai prisiminsiu, apie jį galimą pasakoti labai daug, visko tiesiog neįmano parašyti. Ačiū dar kartą 🙂

Kęstutis

DSC_0254Tai buvo pirmasis mano žygis…  Nuo pat ryto susirinkome Dragūnų poligone, kur užsiregistravome ir nekantriai laukėme žygio pradžios. Nuotaika buvo puiki ir ją dar kėlė karinis orkestras. Apie 10val. po sveikinimo kalbų, pajudėjome. Pirmosiomis atkarpomis ėjome didžiulė minia žmonių, bet kuo toliau, tuo jų mažėjo – vieni atsiliko, kiti nuskubėjo į priekį. Mūsų draugiška ALL komanda ėjome kartu, neišsiskirstėme.

Nuėjus pusę kelio – apie 19km., sustojome pailsėti . Gavome vaišių po šokoladuką, galėjome atsinaujinti vandens atsargas. Taip pat ir užkandom draugiškai, pasidalijom, kas ką turėjom.

Po pusvalandžio pajudėjom pajūriu atgal link Klaipėdos.  Oras buvo puikus, saulutė švietė, vėjo beveik nebuvo. Ėjome šiek tiek lėtesniu tempu – juk skubėti nebuvo kur.  Eidami padarėme keletą trumpų sustojimų, nes reikėjo pailsinti kojas, visgi jau ir nuėję buvom nemažai. Kiekvieno sustojimo metu naikinom likusius užkandžius, kad lengvesnės būtų kuprinės. Po paskutinio sustojimo (iki finišo likus gal 5-6km.) Darius, Edita ir aš pajudėjome spartesniu žingsniu, o Tomą ir Edgarą palikome užnugaryje.

Finišavome apie 18val. Pasiėmę diplomus, ženkliuką (Edita) ir medalį (Edgaras), užsukome į dragūnų valgyklą paskanauti kareiviškos košės, kuri buvo tikrai skani.

Žygis buvo tikras savęs išbandymas, kurį pavyko įveikti be didelių pastangų.

Dėkoju bendrakeleiviams:

  • Editai – už moterišką kvapą vyrų kompanijoje;
  • Dariui – už spartų žingsnį;
  • Tomui – už gerą nuotaiką;
  • Edgarui – už organizuotą veiklą.

Manau, kad tęsiu žygeivio karjerą 😀

Taip pat skaitykite...

rfwbs-sliderfwbs-sliderfwbs-sliderfwbs-slide