Pėsčiųjų žygis „Nemuno kilpomis“

Dar vasaros pabaigoje pradėję planuoti ir nekantriai laukę naujo iššūkio, spalvingąjį spalį devynių drąsuolių komanda leidosi į žygį „Nemuno kilpomis“. Įveikdami 40 km atstumą džiaugėmės ne tik vienas kito draugija, bet ir nuostabia rudenėjančia gamta, bei grynu oru. Kuriame praleistos 10 val. garantavo patį saldžiausią miegą. Didžiuojuosi kiekvienu iš mūsų, kad mes įveikėm užsibrėžtą atstumą garbingai. Nes mes pati šauniausia komanda ir drauge mums viskas įveikiama! 😉

Veikla: Pėsčiųjų žygis „Nemuno kilpomis“

Data: 2017 spalio 7 d.

Dalyviai: Mindaugas, Neringa, Manta, Viktorija, Žydrūnas, Edita, Kęstutis, Vitalija

Svečias: Paulius

Mindaugas

Šis žygis prasidėjo mums labai anksti, kadangi kitame Lietuvos gale vyko, tad teko keltis dar su mėnuliu, kabančiu aukštai danguje ir važiuoti apie dvi su puse valandos, kas suteikė pakankamai laiko morališkai pasiruošti visos dienos ėjimui. 🙂
Tai buvo mano antrasis žygis, kurį esu ėjęs ir mane truputį baugino 40 km atstumas, nes pirmą kartą 25 km pasirodė daugiau negu pakankamai, bet dėka smagios kompanijos net nepastebejau kaip prabėgo tos 10 valandų ėjimo. 🙂
Nors ryte ir buvo vėsoka ir kelis kartus lietutis pagąsdino žygio dalyvius, bet nuotaikos negadino. Pirmuosius 10 km kojos nenorėjo nešti į priekį, matyt, buvo kelionėje automobiliu sustingusios, bet pasiekus 12 km punktą, pavalgius skanios košės, patiektos organizatorių, kūnas atsigavo ir nešė į priekį su vėjeliu. Kitaip negu praeitame Pajūrio žygyje šįkart nebėgom į priekį kaip akis išdegę ir laikėmės vienoje grupelėje beveik iki pat pabaigos ir išsiskyrėm su bendru sutarimu, o ne tiesiog pabėgom. 😀 Visą kelionės laiką supo mus nuostabi gamta ir grynas oras ir tik įėjus į miestą, paskutiniuose kilometruose, nebesinorėjo dairytis, nors gal ir ne peizažas kaltas buvo, o jau pradedančios mausti kojos nukreipė dėmesį nuo aplinkos.
Po žygio pasiėmus diplomus ir medalius dar reikėjo pusvalanduką palaukti atsilikusių draugų, kuriuos pavedė avalynė, tad negalėjo greitai eiti ir vėl susibūrę į vieną grupelę, susėdom į mašinas ir patraukėm namo.
Taip nuo 4 val. ryto iki 11 val. vakaro buvo praleista šeštadienio diena: aktyviai, smagiai ir sveikai 🙂

Neringa

Net nuo rugpjūčio mėnesio laukėm spalio 7 dienos pėsčiųjų žygio Nemuno kilpomis 2017. Man teko važiuoti iš Panevėžio, bet suradau žmonių grupę, kurie išsinuomoję autobusą važiavo kaip tik ten. Taigi buvau ankščiau nei klubiečiai iš Klaipėdos. Sulaukus bendražygių nedelsėm pradėti kelionės. Prieš žygį buvo jauduliukas, nes 40 km buvau nusiteikusi nueiti pirmą kartą. Žinoma prieš žygį nelabai fiziškai ruošiausi, taigi tiesiai nuo ofisinės kėdės į 40 km ilgio kelią. Dieną pranašavo lietingą, taigi žygio pradžioje sulaukėme lašelių, dėl kurių prie mūsų prisijungė herojai: kupriukas su mėsininku ir vaikas iš filmo „It“.
Per pietus pavalgėme košės (buvo galima rinktis vegetariškos arba su mėsa). Po pietų prasidėjo kelias palei Nemuno upę ir pasirodė saulė, todėl rudeniniai vaizdai buvo pasakiški, kurie privertė pamiršti nuovargį. Netgi likus 2 km mūsų veiduose vis dar buvo šypsena, nors eiti ir nebesinorėjo. Keletas klubiečių stebino savo ištvermingumu, praėjus pusę atstumo jiems jau buvo atsivėrusios žaizdos, nepaisant to jie įveikė visą atstumą.
Linksmai pasišnekučiuodamos per 10 valandų įveikėme visą atstumą. Šis žygis buvo puikiai suorganizuotas, stotelės ganėtinai dažnos ir kiekvienoje gaudavome, ką nors pasistiprinimui. Visada buvo galimybė iš kiekvieno punkto grįžti į startą nebaigus distancijos. Nepaisant to, kad žmonių buvo labai daug, eilėse stovėti nereikėjo, viskas vyko ganėtinai operatyviai ir sklandžiai.
Nors žygis su Nemuno upės peizažo vaizdais buvo įsimintinas ir smagus, tačiau 40 km manau daugiau nesirinksiu, atstumas reikalaujantis daug jėgų.

Viktorija

Sužinojusi apie organizuojamą pėsčiųjų žygį „Nemuno kilpomis 2017” nedvejodama užsiregistravau į jį. Dar niekada anksčiau neteko dalyvauti šios organizacijos rengiamuose renginiuose. Ir visai negąsdino tai, kad keliauti teks ne vieną šimtą kilometrų nuo miesto, kuriame gyvenu ir tai bus ankstų ankstų šeštadienio rytą. Taigi apie viską šiek tiek plačiau. Žygio dienos laukiau ne vieną savaitę, ir labai tikėjausi, kad būsiu pasveikusi po operacijos ir galėsiu sudalyvauti jame. Labai džiaugiuosi, kad man pavyko. Dalyvių buvo virš 6000. Organizatoriai dirbo be priekaištų. Klubo A.l.l. nariai atvyko beveik pilnais dviem ekipažais. Daugumai šie 40 km, kurie mūsų laukė, buvo didžiausias atstumas, kurį teko įveikti pėsčiomis, nes anksčiau teko eiti trumpesnius atstumus. Taigi 40 km įveikiamas, bet reikalų buvo prieš pabaigą ne vienam. Kam batai padus nutrynė, kam pirštus spaudė, kam sunku emociškai buvo tuos paskutinius km įveikti, bet tas nuovargis kurį jautėme pasimiršo gana greitai, o malonus jausmas, kad mes įveikėme užsibrėžtą tikslą, kaip įvertinimą kiekvienas gavome diplomą ir medalį, buvo tikrai šauni patirtis. Asmeniškai man žygis neprailgo, buvo įveikiamas, tik likus iki finišo keletui km įsiskaudėjo sąnariai per kelėnus, o tai laimės ir lengvumo eiti nepridėjo. Džiaugiuosi, kad darėme pertraukėles, kad bendravome ir palaikėme vieni kitus. Po žygio eiti sekėsi sunkiai, (kaip pingvinas ėjau krypuodama į degalinę) ir visus aplinkui juokinau, nors… juokinom visi vieni kitus. 😀 Kitą dieną taip pat jautėsi, kad ne lovoje gulėjau, bet viskas praėjo ir pasimiršo, o liko tik geriausi įspūdžiai. Po žygio sakiau, kad greitu metu 40 km tikrai nekartosiu, bet su Neringa iš klubo sakėm, kad ateityje 50 km bandysim įveikti.  O dabar netolimoje ateityje manau, kad manęs laukia keli žygiai po 25 – 30 km ramiam, maloniam pasivaikščiojimui.  Žygiai jėga, bendravimas jėga, puiki nuotaika ir pozityvios mintys veža.  Ačiū kiekvienam a.l.l. klubo nariui, kad buvo kartu.  Ačiū Mantai, kad pasiūlė sudalyvauti ir suorganizuoti kelionę iki Prienų ir iš jų. Iki kitų žygių, mielieji!

Keletas nuotraukų:

Taip pat skaitykite...

rfwbs-sliderfwbs-sliderfwbs-sliderfwbs-slide