Pėsčiųjų žygis „Pergalių ir kovų keliais 2016“

20161015_184017A.L.L. klubas šiemet pirmąkart sudalyvavo pėsčiųjų žygyje „Pergalių ir kovų keliais“, kurį organizavo „Pėsčiųjų žygių asociacija“ Šiaulių regiono skyrius, Baisogalos seniūnija. Šis žygis leidžia pajusti tikro, neurbanizuoto, senojo lietuviško gyvenimo atspalvius, tyrinėjant mažus kaimeliūkščius, žmogaus rankos nepaliestą aplinką, mažai tyrinėtus keliukus ar tiesiog norint atitrūkti nuo miesto šurmulio.

Kiekvienas žygeivis galėjo pasirinkti skirtingo kilometražo trasas – 17km, 52km, 100km, darant atitinkamo atstumo ratą pradedant bei baigiant žygį Baisogaloje. 2 klubo nariai – Edgaras ir Aida įveikė 52km arba kitaip – mėlynąją trasą. Finišo vietoje Aida buvo apdovanota diplomu, o Edgaras savo kolekciją papildė dar vienu gražiu medaliu.

Data: 2016m. spalio 15d.

Veikla: pėsčiųjų žygis „Pergalių ir kovų keliais 2016“

Dalyviai: Edgaras ir Aida

Vieta: Baisogalos gimnazija, Baisogala

20161015_100404

Edgaras

Antras penkiasdešimtukas mano žygių karjeroje. Negalėčiau pasakyti, jog jis buvo lengvesnis. Netgi priešingai – tai buvo ženkliai sunkesnis žygis, vienas iš sunkiausių iki šiol eitų. Dabar, kai atsuku laiką atgal, galiu drąsiai pasakyti, kad sunkumai buvo užprogramuoti. Apie žygį informacijos daug nebuvo, jo organizatorius viešai nesidalino nei žygio trasos žemėlapiu, neinformavo apie dangos tipus. Eiti visą kelią asfaltu ir žvyrkeliais yra reikalų, tam reikia specialios avalynės. Su standartiniais ir įprastais žygio batais tokį atstumą nueiti nėra didelis malonumas. Iki starto nežinojome ir bus maitinimas. Nepaisant aukščiau surašytų paburbėjimų, žygis buvo įveiktas, diplomas ir medalis gautas, patirtos naujos emocijos.

Labai maloniai nudžiugau, kad noriai žygyje sutiko dalyvauti Aida. Jai tai buvo tik antrasis žygis. Po 26 kilometrų iškart bandyti eiti 52 reikia turėti drąsos. Ji žinojo, kad bus sunku, tačiau sunkumų nebijojo. Daugiau nei 35 kilometrus Aida laikėsi labai puikiai, nestokojo geros nuotaikos, nors jautėsi ir nuovargis. Taip, buvo ir sunkių akimirkų žygio pabaigoje, kada nei fizinių, nei dvasinių jėgų nebeliko. Tačiau Aida sugebėjo rasti vidinių resursų ir kartu įveikėme visą didžiulį atstumą. Patirtis buvo labai gera, turėjome gerą kraštutinumą, ateityje rinkdamiesi mažesnių nuotolių žygius, jau žinosime, kad juos įveiksime be didesnių problemų 🙂

14619941_10154424986655708_1356456950_n

Aida

Rimtame, organizuotame pėsčiųjų žygyje dalyvavau antrą kartą. Pirmąkart pradėjau su 26km, antrą (šįkart) – atstumą nusprendžiau padvigubinti. Šiandien, kai praėjo kelios dienos po žygio, kai kojos dar lengvai surakintos galiu pasakyti – buvo sunku tiek fiziškai, tiek emociškai. Paskutinius 15km žvėriškai sunku. Bet aš matyt esu kiek pamišusi ir visada noriu įrodyti kažką sau, kad galiu daugiau nei yra įprasta, juolab turėjau nuostabią palaikymo komandą šalia. Mano akimis šis žygis tikrai „einamas“ būtų ties 40km riba, kuomet pajunti ir nuovargį, ir skausmą (visgi ne poilsinis pasivaikščiojimas). Juolab, kad danga šįkart nebuvo mūsų sąjungininkė – didžiąją trasos dalį vien asfaltas ir žvyrkelis. Tikrai labai sudėtinga eiti kieta danga. Na, o paskutiniai 15km buvo net strategiškai neapgalvoti, nes sunkesniąją atkarpą su dumblu, stačiomis įkalnėmis tamsoje paliko „dasimušimui“, kai ir taip sunku koją aukščiau 15cm pakelti. Paskutines 3val ėjome tyloje. Mintyse ir dainavau, ir skaičiuotes skaičiavau, ir su savimi kalbėjau – ko tik nedariau, kitu atveju visos mintys būtų buvę „auč auč auč“. Neperdedu – pirmą katą gyvenime taip skaudėjo – galvojau, jog trūko visi kojų raumenys. Bet pasiekus finišo punktą džiaugsmas buvo neišpasakytas, kad vis dėl to galima perlipti mintyse statomus barjerus ir įveikti praktiškai bet ką, jei tik turi valios ir ryžto nepasiduoti. Kam pramoga, kam ne pramoga, bet savo galimybes šiame žygyje patikrinti tikrai buvo galima ir nei kiek dėl to nesigailiu. Dar kartą įsitikinau, kad tai yra mano laisvalaikis ir mano veikla.

Taip pat skaitykite...

rfwbs-sliderfwbs-sliderfwbs-sliderfwbs-slide