Šuolis parašiutu

Veikla: Šuolis parašiutu

Data: 2013 08 06

Dalyviai: Vitalija, Monika, Kęstutis, Agnė, Edmundas, Edgaras

Svečiai:  Egidijus, Edita, Aistė

Stebėtojai:  Tomas, Julija, Lėja, Žydrūnas, Viktorija, Sigita ir kiti 🙂

Ko gero, tai daugiausiai drąsos reikalaujanti ALL klubo veikla, nes čia klaidos neatleidžiamos.  Ilgai derinom šuolį tarp savų, nes savaitgaliai buvo visi užimti, dėl to nusprendėme susirinkti antradienį po darbų. Kai nuvažiavom pirmu ekipažu, instruktorius šiek tiek mus pagąsdino, kad jei vėluos kitas ekipažas, bus blogai.  Šiek tiek vėlavo, bet instruktažą spėjom išklausyti ir teoriškai bei šiek tiek praktiškai pasirengėm šuoliui. Paskui visi gavom rožinius šalmus, įvairiaspalvius parašiutus ir racijas, kad instruktorius padėtų mums nuo žemės. O  toliau, kiekvieno įspūdžiai atskirai:

KĘSTUTIS 

Man tai buvo pirmoji organizuota veikla. Atrodo viskas praėjo gerai ir visiems patiko. Nemėgstu daugžodžiauti, tai pasakysiu tiek, kad man šuolis buvo antras, dėl to negavau diplomo, o visai norėjau… Šį kartą tikrai pasimėgavau. Skrydis lėktuvu virš Klaipėdos, o paskui žvilgsnis į pirmu reisu iššokusius klubiečius. Antru reisu jau ir man teko šokt. Šokau pirmas, tai niekas nesimaišė pakeliui 😀 Skrydžiu tikrai pasimėgavau, nebebuvo jokios baimės išsiskleidus parašiutui. Besileidžiant girdėjau keistus garsus ausinje, kažką panašaus į: „Edgariukai!!! Edgariukai!!! Pasuk į dešinę, jei girdi!!! “ , keista, juk aš ne Edgaras, tikriausiai iš toli nelengva atpažinti, visgi mus parašiutininkus nuo žmonių ant žemės skyrė nemažas atstumas. Kas svarbiausia parašiutininkams, tai tinkamas nusileidimas, nes jei patiriama trauma, tai dažniausiai nusileidimo metu. Visgi nusileidau neblogai, nepaisant to, kad nusileidau ant sėdimosios dalies 😀 Tai va, tiek žinių iš manęs, tikiuosi, kad šuolį kartosim kitais metais 🙂

        

EDGARAS

Apie šią veiklą galiu rašyti tik teigiamai. Galiu rašyti daug, bet žinau, kad Kęstutis prisakė įspūdžius rašyti kiekvienam, todėl pasidalinsiu tik savo išgyvenimais. Veiklos pradžia įprasta: kas laukia vietoje ir patiria pirmuosius nerimo ženklus, kas tradiciškai sukioja ratus aplink ir nori būti pasitikti.  Kol Kęstučiui aiškinu, ko jokiais būdais NIEKADA negalima sodinti į tą patį ekipažą, nes su laiku bus „kaput“, man topteli labai šauni mintis. Ją apibūdinti galima labai taikliai ir trumpai: „A.L.L. karvytė – taupyklė grįžta!” 🙂  O taip, ji grįžta jau į artimiausią veiklą ir greičiausiai ilgam taps klubo veiklų pradžios palydove ir vėluojančių prakeiksmu.

Kaip vėliau paaiškėjo su laiku ir būtume nespėję, bet instruktorius sutrumpino instruktažą apie gerą pusvalandžiuką… gal ir gerai, nes prirodė filmukų, ką daryti, kai parašiutas neišsiskleidžia, ar blogai išsiskleidžia… Kažkaip žiūrint nelabai jauku pasidarė. Nebeklausėme ką reiktų daryti, jeigu ir atsarginis parašiutas sukvailiotų… Bent jau aš mintyse iškėliau šį klausimą sau, bet prisiminiau, kad parašą suraičiau ant lapuko, kurio paskutinis sakinys skambėjo maždaug taip: „Parašiutizmas yra padidintos rizikos veikla, todėl nesilaikymas saugos instruktažo gali baigtis traumomis ar net tragiškai…“ Po šiuo sakiniu dar reikėjo nurodyti kontaktus, kam būtų galima paskambinti ir pranešti, „kad jūsų artimasis nesilaikė saugos instruktažo“. Šioje vietoje būčiau sutaupęs instruktoriams telefono skambutį, nes artimieji buvo šalia.

Nuo teorijos perėjom prie praktikos. Ėjau savanoriu į „kabyklą“, kad labiau pasiruoščiau būsimiems potyriams. Pirmasis išgąstis buvo jau čia, nes nušokus pririšto parašiuto dalis prispaudė vyrišką atributą, kuris naudojamas per šv. Velykas. Jooo, jeigu jau taip prie pat žemės, tai kas bus ore? Išsigandusius nuraminsiu – ore  viskas su Velykomis buvo gerai.

Apmokymai baigti ir mes jau su rožiniais šalmais bei parašiutais ant kuprų žengiame į lėktuvą. Oras tiesiog pasakiškas, Klaipėda iš paukščio skrydžio nuostabi. Pradžioje dar skambėjo juokai, bet niekas nebijojo prisipažinti, kad bijo. Taigi, sėdim sau ramiai, grožimės vieni kitais, vaizdais pro langą ir staiga atidaro lėktuvo duris… Aš tik žagt ir džiaugiuosi, kad ne pirmame iššokime esu 🙂 Vėjelis sau pučia, pirmieji trys staigiai dingsta ir aš žinau, kad kitas durų atidarymas bus jau man skirtas. Laukiu ir nerimauju vienu metu. Tačiau atėjus lemtingai akimirkai nusistebėjau. Prieš mane iššoko Kęstutis, toliau mano eilė, o instruktorius sako „palauk dar“. Ko laukt? Aš tai šokt noriu, o man liepia į kamerą pamojuoti. Na gerai, duoklę spaudai tenka atiduoti, tada patapšnojimas per petį ir tvirto pagrindo po kojomis nebėr… Kelios akimirkos ir virš galvos kažkas plevesena. Taaaaip, taisyklingas stačiakampis yra (dedam + mintyse), mažas stogelis yra (dar vienas +), vairai yra ir viskas vairuojasi (paskutinis + mintyse). Tylu ramu danguje, smagiai sau sklendžiu, o į ausį nurodymus per raciją duoda ramus instruktoriaus balsas. Tiesiog FANTASTIKA! Šiuos pojūčius aprašyti sunku, tiesiog reikia patiems tai išgyventi. Nusileidimas buvo minkštas ir tvarkingas, o emocijos liejosi per kraštus.

Labai norėčiau padėkoti už šią dovaną, kurią gavau dar per gimtadienį savo giminėms, taip pat visiems visiems, kurie buvo kartu ir palaikė ant žemės! Žinoma, Kęstučiui už suorganizuotą veiklą ir instruktoriams už profesionaliai atliktą darbą! Ačiū ir iki kito šuolio.

EDITA

Beveik prieš metus Kęstutis jau buvo kvietęs šokti su parašiutu, tačiau tą kartą aukščio baimė nugalėjo. Jau stovint penkių aukрtų namo balkone darosi baisu, tai ką jau bekalbėt apie šuolį parašiutu savarankiškai iš 1200 m aukščio. Šiais metais turėjau kuponą su įvairiomis pramogomis, kuris buvo skirtas mano broliui, bet jis neturėjo galimybių juo pasinaudoti, todėl „perleido“ man. Rimčiausia pramoga – šuolis parašiutu. Taip jau gavosi, jog prisijungiau prie Kęstučio organizuojamo šuolio parašiutu su A.L.L. klubo nariais. Visа dieną darbe jaučiausi kaip nesava, norėjosi kuo greičiau baigti visа šį reikalą. Atvykus į vietą jautėsi šioks toks fnerimas, tačiau minties apie persigalvojimą nė nebuvo, vis kartojau sau – aš juk galiu! 😀 Šiek tiek susivėlinome visi susirinkti, todėl kursai įvyko greitesniu tempu, be jokių papildomų ceremonijų. Prieš šuolį visi buvome suskirstyti grupelėmis po 3, pakliuvau į paskutinę grupelę, kurioje buvome vien merginos. Užsidėjus sunkius ir visai nepatogius parašiutus, pirmą karąа pajaučiau stipriau virpant širdelę – jau tuoj! Kojos linkti pradėjo jau tada, kai visus pakvietė lipti į lėktuvą… Mintyse vis kartojosi „rankos sukryžiuotos, koja, šuolis, vienas tūkstantis, du tūkstančiai, trys tūkstančiai, keturi tūkstančiai, taisyklingas stačiakampis, jei ne – atsarginis parašiutas, susipainiojai lynuose – atsargini parašiutas, suplyšęs parašiutas – skleisti atsarginį, patikrinimas, kairė, dešinė, stabdyt, 600 m, 100m, 3 m, kojos suglaustos“ ir daugybė kitų padrikų minčių. Net ir dabar pagalvojus, kas įvyko po to, pradeda darytis nejauku 🙂 Pirmą kartą skirdau lėktuvu, Klaipėda atrodo daug gražiau žiūrint pro mažą lėktuvo langelį, nei tabaluojant kojomis virš jos 😀 Apsukus didelį ratą virš Klaipėdos, staiga atsidaro lėktuvo durys ir tuoj pat parodoma iššokti pirmajam parašiutininkui. Tiesа sakant, tada nė nesuvokiau kas įvyko. Pirmi trys iššoko… Antra trijulė iššoko… Ženklas stotis mūsų grupei, kurioje buvau pirmoji… Visos galūnės atsisakė funkcionuoti… Tik priėjus prie durų, lėktuvas šiek tiek susvyravo, reikėjo įsikibti, tada pagalvojau „Kur aš įsivėliau“. Greit pamojavau į kamerą, pasiruošiau šuoliui, ženklas šokti ir ooop… Tos pora sekundžių laisvo kritimo, kol išsiskleidžia parašiutas, buvo baisiausios mano gyvenime 🙂 Nors pradžioj pasirodė, jog parašiutas neįgavo taisyklingos stačiakampio formos, skrydis pavyko puikiai. Baisu skrieti didžiuliame aukštyje, žinant, jog tave ore laiko tik kažkokie keli dirželiai, mintys savaime pradeda lįsti į galvą „o kas kažin būtų, jei kuris nors dirželis dabar atsisegtų“. Ramiau pasidarė tik tada, kai ausinėje išgirdau instruktoriaus balsą. Pats nusileidimas pavyko netgi labai puikiai. Tik palietus žemę užgulė ausis, sau prisiekiau, jog niekada daugiau nesiskirsiu nuo tvirto pagrindo po kojomis 🙂 Kęstas iškart pribėgo „imti interviu“, tuo momentu mažiausiai norėjau kalbėti 😀 Atslūgus adrenalinui, pajaučiau didžiulį džiaugsmą – jeeeeyyyy, aр tai padariau 😀 Tа dieną į klausimа „ar norėtum pakartot?“ atsakiau tiktai neigiamai, dabar, praėjus porai dienų, pradėjau galvoti, kad gal vis dėlto kitais metais ir norėčiau dar pabandyti… 😉

Ačiū visiems A.L.L. klubo nariams ir jo svečiams už puikią kompaniją, ateityje manau dar sudalyvausime kokioje nors bendroje pramogoje 🙂 Buvo smagu peržengti per savo baimę 🙂

 

 

 

 

 

 

 

MONIKA

Svajojom svajojom, taupėm taupėm, planavom planavom ir pagaliau tai įvyko! Pagaliau atėjo ta diena, kai galėjome išbandyti savo drąsą, patenkinti adrenalino alkį ir pajusti laisvą kritimą! 🙂

Karštą antradienio vakarą po darbų iš keletos Klaipėdos vietų susirinkau savo ekipažą ir per kamščius skubėjom į Klaipėdos aviaeskadrilę. Kaip visada nerimastingai skambinėjo Edgaras ir Kęstutis, nors iki sutarto laiko dar buvo likę visos 10 minučių 🙂 Protingi žmonės sako, kad vyrų nepakeisi – įprotis yra įprotis 🙂 Deja šiek tiek vėluoti vis dėlto teko – nepavyko išsprukti anksčiau iš darbo, o dar pravažiavom išvažiavimą iš autostrados, tad teko spausti greičio pedalą iki dugno ir važiuoti pirmo apsisukimo link. Tad nors ir pavėlavę, pagaliau atsidūrėme Klaipėdos aviaeskadrilėje, kur instruktorius pradėjo apmokymus su kokia įranga parašiutininkai leisis, kaip elgtis ir nesielgti ore, kokios galimos situacijos ir kaip jas greitai (iki 10 sekundžių) išspręsti. Tada vienareikšmiškai su Vitalija nusprendėme – kaip gerai, kad mes šokame tandemu. Visas šuolis dar būnant ant žemės atrodo sudėtingai, o kaip bus viršuj kai prie visko prisideda stresas – baisu ir pagalvoti. Kol vyko apmokymai, pamatėm ir mums skirtą instrukciją – vos 7 žingsniai, kurių pagrindinis – visada šypsotis 🙂 O tai mes galim! 🙂

Po 2 valandas trukusių apmokymų išdalino mūsų šuolininkams rožinius (oi, šaltibarščių spalvos 🙂  ) šalmus, aprengė diržais ir susodino ant suoliuko. Kažkodėl visų veidai buvo kaip prieš sušaudymą 🙂 hmm įdomu kodėl 🙂 Nors manau ir aš bučiau ne ką geriau atrodžiusi 🙂

Išlydėjom šuolininkus į kai kam pirmą, kai kam galbūt paskutinį 🙂 skrydį. Ir neilgai trukus pamatėm, kaip vienas po kito gražiai leidžiasi parašiutai. Kai žiūri nuo žemės į lėtai besileidžiančius parašiutininkus neatrodo viskas taip baisu. Ačiū Dievui visi nusileido sėkmingai ir be didesnių traumų, o visų šypsenos netilpo veide :). Šaunuoliai! Išdrįso išmėginti savo jėgas ir šaltą protą super-stresinėje situacijoje 🙂

Pradėjus vakarėti dangui atėjo ir mūsų eilė. Instruktoriui Jevgenijui pradėjus pasakoti mūsų šuolio instrukcijas, mes su Vitalija su pasididžiavimu pasakėme, kad išklausėme visų 2 valandų trukmės kursą. Tada instruktorius nusišypsojo ir pasakė mesti viską iš galvos – čia visai kitas reikalas :). Taigi mūsų instrukcija atrodė maždaug taip: rankomis įsikibti į diržus (kad nemaišytų instruktoriui), kojas užlenkti atgal (dėl tos pačios priežasties) ir smakrą pakelti (kad vėjas akinių nenuplėštų). O visa kita – instruktoriaus reikalas. Ir, žinoma, svarbiausias nurodymas – atsipalaiduoti, šypsotis ir mėgautis :).

Neilgai trukus susodino mus į lėktuvą ir pakilom. Pakankamai ilgokai skraidėme virš Klaipėdos (vis dėlto reikia pakilti į 3 kilometrų aukštį) ir mėgavomės gražiais mūsų miesto vaizdais. Kuo aukščiau kilom, tuo labiau didėjo jaudulys – tuoj reiks šokti… gal todėl man visai neatrodė juokingas vieno iš parašiutininkų pokštas – jis sušuko „ar jums trūksta oro?!“ ir atidarė lėktuvo duris! Visi šypsojosi ir šaukė „taip“, o aš „ne“ 🙂 (lėktuvas su atidarytomis durimis neatrodė labai saugu :)). Kai jau lėktuvas paniro į aukštai esančius debesis supratom, kad laikas šokti. Pirmasis iššoko Egis su instruktoriumi, po jo aš su instruktoriumi Jevgeniju, o paskui Vitalija. Viskas vyko taip greitai, kad nespėjau išsigąsti (gal ir gerai :)). Šuolio metu jausmas toks, kad širdis pakilo iki gerklės ir tuoj iššoks :). Praėjus vos porai sekundžių pajutau instruktoriau tapšnojimą per pečius (reiškia – gali išskleisti rankas) ir klausimą „ar viskas gerai“. Koks gali būti „gerai“, kai skrendi kaip kulka iš 3 kilometrų aukščio??? Buvo SUPER!!! 🙂 Tos 30 sekundžių laisvo kritimo atrodė tikrai pakankamai ilgai, nors tuo metu net nėjo suvokti kas čia darosi, manau antrą kartą bus dar geriau 🙂 Kai jau pakibome ore su parašiutu atrodė, kad visai sustojome vietoje, jausmas nerealus – atrodo viskas kaip iš filmo: tu kybai ore, o po tavim vyksta mažų taškiukų ir žmogeliukų gyvenimas 🙂 Kol sklandėme ore, instruktorius dar išbandė mano drąsą išsukdamas mus ore taip, kad parašiutas liko beveik horizontalus mūsų atžvilgiu – jausmas labai smagus, geriau negu visos karuselės kartu sudėjus :). Prieš nusileidimą parepetavome kaip laikyti kojas, kad nusileidimas būtų sklandus ir tai padėjo – nusileidome sėkmingai, minkštai ir be mažiausio patempimo 🙂 Didelis ačiū instruktoriui už saugų „paskraidinimą“! 🙂 Nusileidusi pamačiau, kad ne tik mano, bet ir visų tą dieną išbandžiusių parašiutizmą, šypsenos netilpo veide! Ačiū Klaipėdos parašiutininkų klubui ir Kęstučiui už suorganizuotą nepamirštamą ir ekstremalią pramogą :_ bus ką net anūkams papasakoti 🙂

VITALIJA

Sutikau parašyti įspūdžius, tačiau prisėdusi tai daryti, dabar abejoju, ar sugebėsiu iš tiesų žodžiais aprašyti, kokie tie įspūdžiai nuostabūs.

Na, bet pabandykim pradėti nuo pradžių.

Prisimenu, kad dar keliaujant į susitikimo vietą jau mašinoje jaučiau lengvą jauduliuką, nors tikrai laukiau savo pirmojo šuolio daug labiau nei jo bijojau. Dar nuo mokyklos laikų „svaigau“ kaip noriu šokti su parašiutu. Vykau jau tvirtai žinodama, kad šoksiu tandemu (tokių mūsų buvo trys), tačiau visi nusprendėme, kad linksmiau ir draugiškiau bus, jeigu kartu su kitais išklausysim ir instruktažą apie savarankišką šuolį (deja, neprisimenu, kokiu terminu jis vadinasi – vėjas visas detales iš galvos išnešė :)). Kadangi gerai žinau save ir tai, jog streso metu (ir ne tik) turiu talentą kažką ne ten paspausti, ar patraukti, ar šiaip kokią nors sunkiai įsivaizduojamą nesąmonę iškrėsti, tai viso instruktažo metu neapsakomai džiaugiausi, kad už mane viskuo pasirūpins instruktorius ir kitiems dėstomos detalės apie tai, ką daryti, jeigu… man netaikomos. Tai iš tiesų palengva visai mane nuramino ir aš jau ne su baime ar jauduliu, bet su nekantrumu laukiau ir savojo „6 paveikslėlių su šypsenom“ instruktažo ir šuolio.:)

Pagaliau instruktažas ėjo į pabaigą, mūsų klubiečiai ėmė puoštis žaviais rožiniais šalmais, rikiuotis į eilutę ir tvirtinti ant nugaros parašiutus. O štai jau jie žygiuoja klusniai į lėktuvą ir kylą… O mes liekam apačioje laukti jų ir mūsų eilės. Prisipažinsiu, kad ne kartą pagalvojau, jog jeigu būtų reikėję šokti vienai (t.y. ne tandemu), būčiau turbūt „dėjusi į kelnes“. Todėl labai žaviuosi ir džiaugiuosi rožinių šalmų drąsa 🙂

Kaip džiugu buvo danguje pamatyti pirmąjį mūsų trejetą ir jų taisyklingos stačiakampio formos parašiutus. 🙂 Tikrai stebėjau kvapą užgniaužus – kad tik viskas gerai būtų. Tačiau kartu ir džiaugiausi, nes žinojau, kad jie išgyvena tikrai kažką nerealaus. Nusileido pirma trijulė, kas arčiau, kas toliau 🙂 Po jų sekė antra, kurią taip pat palaikančiais žvilgsniais nulydėjome ant žemės. O trečiojo trejetuko iki pabaigos stebėti nepavyko, nes jau ir mus pakvietė mūsų instruktažui (pagaliau :)). Pagrindinė instruktažo esmė (kaip aš ją supratau) –  netrukdyti instruktoriui ir viskuo mėgautis 🙂 Tokios instrukcijos man puikiai tinka, o draugiškas instruktoriaus Jevgenij bendravimas nuramino ir vėl pradėjusį kilti jauduliuką. Tuomet man dangų paliesti padėsiantis instruktorius Laimonas padėjo pasiruošti aprangą, dar porą nuotraukyčių atminčiai ir į lėktuvą. Čia dar pirmiau pasirepetavome kaip reikia kojytes laikyti šuolio metu. 🙂 O tada ir kylame! 🙂 Lėktuiukas triukšmingas, bet nuotaika puiki, o dar bonusas – Klaipėdą ir jūrą iš viršaus pamatyti. Lėktuve instruktorius Laimonas dar kartą priminė pagrindines taisykles ir net kelis kartus pakartojo, kad turėčiau pasistengti jau laisvo kritimo metu atsipalaiduoti, nes tuomet pavyks patirti tikrai nepakartojamą jausmą, kokį galima išgyventi tik laisvo kritimo metu.

Na ką gi, lėktuvas jau pakankamai aukštai ir po vieną instruktoriai tvirtina mus prie savęs (apie kompromituojančius vaizdus, Monika, nutylėsim :P). Mes su mano instruktoriumi iššokti turėjome paskutiniai, taigi teko matyti kaip žmonės prieina prie lėktuvo durų ir staiga jų nelieka nei pėdsako – vaizdas tikrai bauginantis. Tačiau kai mes patys priėjome prie tų durų ir žingsnio į nebūtį, nepaisant didelio jaudulio, jaučiausi tikrai saugi ir pasitikinti.

Op!

O čia tai iš tiesų sudėtingiausia šio aprašymo dalis, nes tikrai neįsivaizduoju, kaip nupasakoti tiek tą laisvo kritimo jausmą, tiek ir tai, kaip nerealu yra leistis parašiutu, kyboti ir kojomis maskatuotis kilometro aukštyje ir stebėti viską iš viršaus. Sakau nerealu, nes tikrai tuo metu buvo sunku pilnai suvokti, jog tai tikrai vyksta ir vyksta su manimi. Pasakysiu tik tiek, kad instruktorius tikrai buvo teisus ir kai laisvo kritimo metu pavyko kažkiek atsipalaiduoti – buvo neįtikėtinai faina 🙂 To jausmo nesulyginsi su niekuo.

Išsiskleidus parašiutui, instruktoriaus siūlymu entuziastingai sau pasiplojau, tačiau iš to susižavėjimo ir šuoliu, ir tuo grožiu, kurį pamačiau iš viršaus, kurį laiką daugiau nieko kaip tik „Yahoo!“ ir „Kaip faina!!!“ ištarti nesugebėjau 😀 Paklausęs, ar gerai jaučiuosi ir išgirdęs įtikinamą „LABAI!“, instruktorius pasiūlė pasisukinėti „karuselėje“ su parašiutu, o po to ir keliom sekundėm sustoti ore. Viskas buvo super!!!

 

 

 

 

 

 

 

Nusileidus ant žemės pirmosios mintys buvo „Noriu dar!!!“. Ir tikrai noriu dar 🙂 Net dabar, po dviejų dienų rašant įspūdžius, atrodo, kad ir kraujas ėmė tekėti sparčiau, ir veide vėl neblėstanti šypsena, ir tarsi padus kažkas kutentų ir dangų paliesti vėl kviestų.:)

Labai noriu padėkoti Kęstučiui už suorganizuotą veiklą, visiems bendražygiams ir parašiutininkų klubo nariams už puikią nuotaiką ir puikias emocijas, ir žinoma instruktoriui už visą nuostabų šuolį ir saugų nusileidimą. Aš vis dar manau, kad būčiau kur nors ne tą virvutę patempusi, jeigu būčiau buvusi viena. 🙂

Noriu darrrrrr!!!!! 🙂

AGNĖ

Prieš 10 metų ir dabar

Tik taip galiu pavadinti šiuos įspūdžius iš smagiojo pasiskraidymo su parašiutu. Ruošdamasi šiai A.L.L. veiklai, niekaip negalėjau atsikratyti palyginimų kaip šokau su parašiutu prieš 10 metų Šeduvos „aerodrome“, ir šių metų rugpjūčio 6-ąją. Buvo taip panašu, bet ir taip skirtinga. Praėjus kelioms dienoms, pasikapsčiau savo nuotraukų archyve ir suradau pirmojo šuolio nuotraukas. Ojojo, su kokiu „sovietiniu“ parašiutu atlikau pirmąjį šuolį. O trečiasis šuolis (beje, jau prieš tai šokau du kartus) buvo tikrai fainas, galėjau valdyti parašiutą – sparną. Bet gal viskas nuo pradžių….

Po darbų, karštą antradienio pavakarę susitikę prie Klaipėdos esančiame „aerodrome“ ruošiamės šuoliui parašiutu. Kaip ir priklauso, išklausėme įdomų sutrumpintą instruktažą. Smagu, kai pasakojama apie visus įmanomus netikėtumus ore, kad žinotum ką, kada ir kodėl reikia daryti. Nors po instruktažo atrodė, kad vos ne visais atvejais reikia čiupti už pagalvės (raudonos ar geltonos  :)), atkabinti pagrindinį parašiutą ir ištraukti atsarginį 🙂 Tikriausiai ne aš viena taip pasijaučiau. Palyginus pirmojo šuolio instruktažą, ir dabartinio, skiriasi kaip diena nuo nakties, ką jau kalbėti apie patį parašiutą. Taigi, šiuolaikiniai instruktažai trunka išties netrumpai, beveik dvi valandas. Ne tik nuodugniai susipažinome su parašiutu, išsibandėme padėtį prieš iššokant iš lėktuvo, bet ir pamatėme Edgarą kabantį visoje sistemoje, vaidinantį kaip reikės elgtis ore 🙂 Išties ir prieš 10 metų praktiškai tą patį perėjau ir aš. Ir man teko pasėdėti sistemoje, ir atkartoti ir ne kartą veiksmus. Beje, mums dar teko nušokti nuo to metalinio stovo, kuris pavaizduoja koks smūgis teks kojoms, jei pradėsi stabdyti netinkamame aukštyje. Greičiausiai pamenate, mums apie tai pasakojo instruktorius, ir parodė tuos „laiptelius“. Tai žinokit, man teko šokti nuo aukščiausio laiptelio, o drąsu tikrai nebuvo.

Po apmokymų lauke, visi sugužėjome į vidų, filmukų pasižiūrėti 🙂  O filmukai tikrai nebuvo labai linksmi, buvo visai įdomu stebėti kaip keičiasi Monikos akys stebint nufilmuotus tikriausiai visus įmanomus netikėtumus kokių galima sulaukti ore. Bet kadangi iššoko iš lėktuvo visi, galima drąsiai teigti, kad filmukai nepadarė įtakos mūsų apsisprendimui šokti su parašiutu.

Buvom nuvežti į laukus, kur turėjome leisti su parašiutu, taip pat nuvežti supažindinti su lėktuvu. O jis toks gražutis „kukurūznikas“ kaip ledinukas mėlynai baltai dryžuotas 🙂

„Pasikrovę“ žinių apie tai kaip, ką reikia daryti ištikus bėdai ore, keliavom kas į paskutinį apsilankymą pas Vaciuką (WC) :), kas dar tarti paskutinius žodžius lydintiems draugeliams ant žemės prieš dedantis parašiutus. Ir galiausiai pajutome ką reiškia ant nugaros uždėtas parašiutas, kaip suveržia kūną parašiutą tvirtinantys raiščiai, rožinis šalmas, ir žinoma būtini atributai, kurie man ypatingai patiko, ant rankos dedamas aukštimatis (juo turėjome vadovautis leidžiantis su parašiutu), bei ausinė su racija, kad leidžiantis maloniai į ausį žodžius čiulbėtų instruktorius 🙂 To per mano pirmąjį bei antrąjį šuolį nebuvo.

Na bet apie žemės reikalus užteks. Ant žemės buvo techninis darbas, o ore visai kas kita. Net negali pagalvoti kaip pasijausi ore, lėktuve, kai žinai, jog netrukus teks peržengti lėktuvo slenkstį, trumpam pakibti ore ir po to visiškai valdyti savo nusileidimą. Įsėdus į lėktuvą nors ir stengiesi būti drąsus, šypsotis fotoaparato blykstei, visgi nerimas kirba viduje. Sakau nuoširdžiai ir atvirai, nors ir jau žinojau kas yra šuolis parašiutu, lėktuve vieną akimirką šmėstelėjo mintis – AGNE, KĄ TU ČIA DARAI 🙂 Bet kad jau pakilau, nebuvo kur dingti, o kai dar matai prieš tave šokančius, pagalvoji, IR AŠ TAIP GALIU, AŠ TAI JAU DARIAU IR GALIU PAKARTOTI. Tad palikus už nugaros Aistę, nuolatos besikartojančią veiksmų seką, kurią pradėjau vadinti MORKA, nes gavo oranžinį parašiutą, lėtai keliavau durų link, nežinau ar sugebėjau padoriai pamojuoti kamerai, bet kad klykiau iššokdama, tai jau tikrai.

Iš pradžių buvo šalta, visgi 1200 m aukštis, po to vis šilčiau, o koks vaizdelis aplink, po kojomis. Matau Klaipėdą lyg ant delno, matau autostrada zujančias mašinas, matau miškus, laukus, „žydintį“ Dangės vandenį, beribę jūrą bei bekraštį dangų. Va čia tikriausiai smagiausios akimirkos!!! Ir ne taip jau greitai artėjančią žemę, kur teks prisiparkuoti 🙂 Nusileidimas buvo išties minkštas, net pati stebiuosi 🙂 Kadangi nelabai sutariau su vėju, nunešusiu mane toliau, nei reikėjo, sulaukiau daugiau dėmesio, kad net atkeliavo džipas manęs „surinkti“ 🙂

Sugrįžus į kompaniją buvo smagu klausytis nusileidusiųjų įspūdžių, manau niekas nepamirš to jausmo, laukiusiųjų ir palaikiusiųjų sveikinimus ir, žinoma pamatyti Monikos,Vitalijos ir Egidijaus pasiruošimą šuoliui tandemu.  Apie šį malonumą papasakos šokusieji šiuo būdu, o aš nuo savęs padėkosiu Kęstučiui už suorganizuotą veiklą ir pasveikinti tuos, kurie išdrįso iššokti su parašiutu. Esate šaunūs drąsūs žmogeliukai!!!!

EDMUNDAS

Man šitas šuolis su parašiutu iš lėktuvo buvo pirmas. Atrodė, kad dėl to, jog reikės šokti iš didelio aukščio per daug nesijaudinau, tik kamavo nežinia, ko galima tikėtis ir ko ne. Po šuolio sužinojau, kad apie mane kalbėjo, kaip apie labai daug šnekantį, kilimo metu, nors aš visiškai nejaučiau šito. Atrodė, kad kaip tik aplinkui visi tyli, kaip žemę pardavę, paskendę savo mintyse. Man teko šokti pirmam, tą akimirką pagalvojau, jog tai gali būti paskutinis šokis-šuolis ir šokau. Tai buvo toks jausmas, kokio dar nebuvau patyręs, jaučiausi, kaip paukštis, begaliniuose plotuose. Geras jausmas. Viskas ėjosi sklandžiai, be jokių nuotykių, taip galvojau, kad ir bus iki nusileidimo. Nusileidau ten, kur liepė instruktorius, kaip liepė, saugiai, kviečių lauke. Ilgai manęs važiavo pasiimt, nes nusileidau už kanalo, o arti tiltelio nebuvo. Iš dabartinio taško žiūrint, atrodo, kad viskas buvo suderinta, sklandžiai ir organizuota. Manau, kad ir kitą kartą pakartočiau šitą nuotykį.

Įspūdis nuo žemės. 
VIKTORIJA

…Kai antradienio vakarą po visų atliktų šuolių iš Kęstučio išgirdau žodį „Įspūdžiai“ buvau viena iš pirmųjų, kuri pareiškė norą parašyti įspūdžius iš jo suorganizuotos  veiklos 🙂 . Taigi, pradėsiu nuo pradžių: Kęstutis buvo prašęs, kad atvažiuotumėm jeigu galėsim palaikyti jo ir kitos šaunios kompanijos prieš dar vieną ryžtingą žingsnį jo gyvenime. Mes su Žydrūnu ilgai nesvarstę sutikom! Idomu pamatyti, kaip viskas atrodo iš šalies, kai patys buvom ne organizuojamos veiklos dalyviai, o tik stebėtojai 🙂 (Stebėtojų buvo ir daugiau 🙂 Iš pradžių kai atvažiavom labiausiai norėjosi visiems paplekšnot per petį ir palinkėt sėkmės, kurios visiems „lengvai išprotėjusiems“ mūsų draugams tikrai prireiks, bet kai pamačiau, kad visi ištempę ausis klausosi instruktažo praėjo noras juos drąsinti, norėjosi tik mėgautis žiūrint į daugėlio nerimastingus veidus, dvejojančius žvilgsnius 😀 (chi chi-cha cha) Žinojot, kur patekot, o kas nežinojo ankščiau- sužinojo labai greitai :D. Taigi, kai visi norintys patirti ekstremalių įspūdžių buvo palydėti į lėktuvą, mūsų šaunioji palaikymo komanda ant žemės nenuobodžiavo :). Turėjom galimybę per “galingus“ žiūronus pažiūrėti į žmogeliukus virš mūsų sklandančius ore :). Komentavom, fotografavom, šaukėm, plojom, stebėjom kiekvieną iš jūsų atvertę galvas 🙂 Net ir mažoji stebėtoja Lėja buvo labai susidomėjusi 🙂 Palaikėm mes jumis, chebra, iš visos širdies :D. Jūs visi, kurie šokot  NE TANDEMU pasiekėt žemę daug greičiau nei dar dvi mūsų klubo narės Monika ir Vitalija, bei jų draugas :). Man idomu buvo pažiūrėti kaip šuolis atrodo „TANDEMU“..kokie įspūdžiai nusileidus-spėjau paklausinėti visko,kas mane domino :)..NES…kad ir kaip keistai dabar tai skamba – IR AŠ UŽSINORĖJAU ŠOKTI IŠ LĖKTUVO…Ankščiau sakiau NIEKADA GYVENIME. NEBENT šokčiau su sąlyga, kad tikrai liksiu GYVA :D. O kur garantija? 😀 Tai, kai pamačiau, kad merginos nusileido sėkmingai su instruktoriumi, man kraujo spaudimas pakilo- VALIOOO..Joms buvo fantastika-nebijočiau ir aš pagalvojau tada 😀 . JEIGU šokti- tai tik TANDEMU..Na, ir prisišnekėjau..(Žydrūnas pasakytų ‘ kaip visad“ :D) Dar netgi įkalbėt BEVEIK pavyko Sigitą kartu su manim šokti Tandemu 😀 (next year :D) (juk kuo daugiau tuo smagiau, ar ne taip? :D) Aišku, dar turiu visus metus įkalbėti ir Žydrūną šiam ryžtingam poelgiui-nes jis pasakė NE :D. (Jis nenori, jis bijo-aš žinau :D)

Dar ir dabar šypsena veide atsiranda prisiminus tą neeilinį antradienio vakarą 🙂 Užfiksuotos akimirkos tai primins dar ilgai :). O pabaigai norėčiau pridurti, kad ALL klube po šios veiklos ryškiai suspindėjo du žmogeliukai -Karalius Edmundas ir AgnytĖ 🙂 (Kadangi Karalius ankščiau “sufeilino“ nusileisdamas ne ten kur reikėjo 😀  tai visiems tiek daug juoko ir dar geresnių emocijų paliko, o Agnytė ne šiaip sau, kad su raudonu “busiku“ būtų grįžusi iki mūsų :D, ji grįžo kaip tikra ponia, aukštai iškėlusi  galvą ir pasislėpusi už suvynioto parašiuto 😀 nu Žvaigždės esat. Bičiuliai- jūs suteikėt daug juoko 😀 ačiūūū už tai :). Kas be ko reikia pasakyti ir pagyrimą Kęstui-tavo organizuota veikla pavyko puikiai- (high five). Iki kitų metų – aerodrome 🙂

Taip pat skaitykite...

rfwbs-sliderfwbs-sliderfwbs-sliderfwbs-slide