Vilties bėgimas

Veikla: Vilties bėgimas

Data: 2014 gegužės 18 d.

Dalyviai: Edita, Kęstutis, Mindaugas, Darius, Žydrūnas, Edgaras, Tomas, Aurimas

vilties begimas

Aurimas

Saulėtą pavasario popietę visi susirinkome į kasmetinį Vilties bėgimą. Kaip ir kiekvienais metais į renginį susirinko be galo daug žmonių. Renginio dieną mums pasitaikė labai puikus oras, nes buvo truputį debesuota, todėl nebuvo karšta bėgti. Šiemet vėl pasirinkau bėgti 3 km distanciją. Man ši distancija kaip tik, nėra nei per ilga, nei per trumpa. Kas įdomu, kad visi žmonės labai palaiko, visus bėgančius renginyje, visi ploja, ragina bėgančiuosius. Mano nuomone bėgti daug įdomiau, kai žmonės ploja, skatina, tada ir papildomų jėgų daugiau atsiranda. Davus startą bėgimo pradžiai, didžiulė minia pajudėjo finišo link. Pradžioje bėgti neišėjo, nes žmonių buvo tiek daug, kad teko tiesiog eiti. Bet po keliu dešimčių metrų viskas pasitaisė ir žmonų minia šiek tiek prasisklaidė. Įdomiausias vaizdas būna tada, kai jau nubėgi kokį kilometrą ir pažvelgi į priekį ar atgal pamatai, kad baltų marškinėlių jūrą nusidriekia toli, toli. Visą distanciją įveikiau sėkmingai, bet tikrai pavargau. Bet šis nuovargis tikrai malonus, nes jautiesi, kad nuveikiai kažką gero. Smagu, kad vyksta tokie renginiai, kurių metu visi norintys gali prisidėti prie gero tikslo 🙂

Edita

Dažniausiai žmonės sekmadieniais ilsisi ir ruošiasi naujai darbo savaitei, bet mes – ne! 🙂 Šiais metais „Vilties bėgimas“ man buvo antrasis, kaip pirmiems kartams 2,9 km pats tas. „Vilties bėgime“ mane labiausiai žavi visus žmones jungiantis užsidegimas, pakili nuotaika, visi su šypsenomis, vieni kitus palaiko, ragina, tokioje milžiniškoje minioje nelabai ir rasi susiraukųsį, bambantį žmogutį. Na galbūt bambėjo tik tie, kurie kažkur tai tokią dieną skubėjo ir privalėjo laukti savo automobiliuose prie uždarytos gatvės. Kaip ir preitais metais, taip ir šiais, prie starto linijos jaučiau lengvą nerimą – atrodo atkarpa trumputė, bet žinojau jog nebus jau taip lengva ją įveikti. Iš po lietaus išlindusi saulutė buvo nusiteikusi visus pakaitinti ir jau buvo aišku, jog „kelionė“ nebus pati lengviausia 🙂 Apie patį bėgimą iš tikrųjų nelabai ką galima papasakoti – bėgau bėgau, bėgo ir dar daugybė žmonių, visi bėgom ir atbėgom, na kiti atėjo, atšliaužė, atvažiavo 😀 Čia labiau reiktų įsigilinti į kiekvieno žmogaus tikslus, kodėl jis taip daro ir ką jaučia tuo momentu, kai įsiliejęs į minią plūsta iki finišo linijos… Bėgimas organizuojamas palaikyti sergančius onkologinėmis ligomis, šie žmonės patyrė daug daugiau kančių negu mes ir jie visiškai neturi teisės skųstis kaip pavargo, kaip nebėr jėgų, kaip nori viską mesti, jie tiesiog privalo kovot… Prie starto linijos stengiausi susikaupti, nes buvo be galo sunku žiūrėti ant jaunų merginų nugarų užrašus „mes bėgam už tave, Ernesta“ arba ant moters prikabintą vėliavėlę „už sesę“… Nedaug kas žino, bet jau pati penketą metų esu glaudžiai susijusi su onkologinėmis ligomis – mamai atliktos keturios operacijos, trys augliai, radio-chemoterapijos kursas ir ne taip seniai baigtas dar vienas chemoterapijos kursas. Kiek daug visko išgyventa, kiek daug visko matyta, todėl bėgant net negalvojau apie galimybę sustoti. Kai belikus kilometrui iki finišo pradėjau jaust nuovargį ir karštis pradėjo atiminėti jėgas, kojos pasidarė sunkios, žinojau jog privalau įveikti save, gi tiek daug žmonių nugalėjo daug didesnius sunkumus negu kažkokie 3 km bėgimo… Visgi trumpam teko sustoti, kai bėgdami kartu su Tomu prieš finišo tiesiąją sutikome Edgarą, kuris norėjo palaukt savo studenčių. Vyrukai nusprendė jas palydėti iki finišo, na o aš, sulaukusi kitų šiek tiek atsilikusių A.L.L. klubo narių, palikau juodu ir nubėgau drauge su klubiečiais. Kirtus finišo liniją nejaučiau nieko, kažkaip tuščia buvo galvoje, džiaugsmas, ne džiaugsmas, gal labiau nusivilimas, jog taip greit viskas baigėsi. Tomo pasiūlytas variantas kitais metais bėgti 6 km tikrai man patiko, tada bent jau jausis didesnis iššūkis 🙂 Kaip ir visada, labai jau išsiplėčiau su įspūdžiais, todėl tiesiog noriu padėkoti visiems dalyvavusiems, bėgimo organizatoriams, savanoriams, didelis AČIŪ A.L.L. klubo nariams, jog prisedate prie šios nuostabios akcijos, gal ir nejaučiate, bet bent jau toks palaikymas yra labai svarbus. AČIŪ.

P.S. Mamukas vėl mane eilinį kartą išvadino durneliu, jog sumąsčiau tokį laisvalaikio praleidimo būdą 😀

Tomas

Teko gerokai pasikapstyti savo atminties labirintuose, kad prisiminti, kada paskutinį kartą dalyvavau tokio mąsto renginyje. „Vilties bėgimas“… tik atėjus į 3 km starto vietą pajutau aplinkui besikaupančią ypatingą energetiką ir nuotaiką. „Vilties bėgimo upės krantų nesimatė“ – vieno iš Klaipėdos dienraščio puslapiuose atsiradusi antraštė puikiai apibūdina tą vaizdelį, kurį teko stebėti – tą dieną H. Manto gatve dėl įvairių priežasčių bėgusių, ėjusių, važiavusių žmonių minią.

Šiame renginyje šiais metais dalyvavau pirmą kartą. Nesigilinsime, kodėl manęs ten nebuvo anksčiau, nes priežasčių galima sugalvoti įvairiausių, bet galiausiai lieka vienintelė..

Pasakysiu be užuolankų – „nurovė stogą“. Ne tik dalyvių skaičius, bet ir pati renginio dvasia, žmonių vilties ir gerumo pilnos širdys. Daugiau negu 4000 iš įvairiausių Lietuvos kampelių, su įvairiomis intencijomis atvykusių piliečių. Vieni norėjo tiesiog patikrinti savo jėgas, kiti vardan susirgusių onkologinėmis ligomis, treti, galbūt, dėl savo artimųjų (išėjusių anapilin, ar dėl sveikatos problemų negalinčių mėgautis pilnaverčiu gyvenimu), ketvirti – šiaip dėl pramogos.

Jaučiau jaudulį ir dėkingumą organizatoriams, kad galiu maža dalele prisidėti prie pagalbos tiems, kuriems ji šiandien yra būtina. Simboliniai renginio marškinėliai ir dalyvio numeris jau buvo savo vietoje. Beliko kartu su „A.L.L.“ klubo bendražygiais ir prie mūsų prisijungusiais turizmą ir rekreaciją studijuojančiais pirmakursiais sulaukti starto pradžios. Aplodismentų ir palaikymo šūksnių apsupty pro mus prabėgo ištvermingiausieji – 10 ir 6 kilometrų atstumą pasišovusieji įveikti bėgikai. Ypatingą pagarbą jaučiau didžiausią atstumą – 10 km bėgantiems dalyviams. Žinoma, kad norėjau būti jų gretose, tačiau situaciją vertinau blaiviai, žinodamas, kad ilgų distancijų bėgimas man – tarsi košmaras Guobų gatvėje.

Pagaliau startas! Pradžioje dėl dalyvių grūsties teko tiesiog eiti arba bėgti ristele. Vėliau, retėjant bėgikų gretoms, kartu su „klubiete“ Edita „pasigavom“ savo tempą, mėgavomės praeivių dėmesiu ir mintimi, kad finišas su kiekvienu žingsniu vis arčiau. Finiše jaučiausi tarsi tikrose bėgimo varžybose, nes virš finišo linijos ryškiai švietė laikrodis, rodantis bėgimo laiką. Olimpinio normatyvo, aišku, neįvykdžiau, tačiau puikios nuotaikos, didžiavimosi savimi ir kitais bėgikais buvo tiek daug, kad „be pompos“ kirtus finišo liniją, galvoje iškart pradėjo dėliotis kitų metų planas, kuriame buvo 6 km distancija. Kaip paaiškėjo vėliau, tokių „svajoklių“ buvo ir daugiau.

Kitais metais paaiškės, ar tai buvo tik emocijų sukeltos haliucinacijos, ar rimti ketinimai.

Tikiu ir netgi žinau, kad atėjusieji į renginį „privalomai“, pažadėjo sau kitais metais vėl dalyvauti bėgime. Gera nuotaika, stiprus teigiamų emocijų užtaisas ir tas nepakartojamas bendrumo jausmas – tai jėga, nugalinti, ko gero, bet kokias vidines kliūtis. Jeigu kiekvienas kasdien padarysime bent po vieną gerą darbelį, tikiu, kad pasaulis taps jaukesne vieta gyventi. Ypatingai tada, kada duosime nesitikėdami kažkokio įvertinimo, ar atlygio ir gerus darbus darysime… tyliai…

Taip pat skaitykite...

rfwbs-sliderfwbs-sliderfwbs-sliderfwbs-slide